Mackẽvičius Antanas 1828 06 26Morkiai (Tytuvėnų vlsč., dabar Palėkinis, Kelmės rj. savivaldybė) 1863 12 28Kaunas, kunigas, 1863–1864 sukilimo vienas vadų. Iš smulkiųjų bajorų. 1846–49 mokėsi Kijevo universitete. 1853 baigė Varnių kunigų seminariją. 1853–55 vikaras Krekenavoje, 1855–63 filialistas Paberžėje (Surviliškio valsčius). Čia kunigaudamas 8 m. skleidė anticarines idėjas. Mokė valstiečius skaityti, ugdė jų sąmoningumą. 1862 atvykęs į Vilnių susitiko su K. Kalinausku, Z. Sierakausku ir Valerijonu Vrublevskiu. 1863 pirmasis pradėjo sukilimą Kauno gubernijoje – 03 08 Paberžės bažnyčioje perskaitė sukilėlų manifestą, paskui su apie 250 žmonių būriu išėjo į Krekenavos miškus. Vėliau persikėlė į Miegėnų mišką (Šiaulių apskritis), kur trumpam perėjo į B. Dluskio vadovybę. Čia prie Naujaberžės kaimo 1863 03 27 įvyko pirmosios A. Mackevičiaus būrio kautynės su Rusijos kariuomene.
Antanas Mackevičius
1863 04 prisidėjo prie Z. Sierakausko rinktinės, buvo paskirtas 3-iojo bataliono vadu ir išžygiavo į Anykščių miškus. Sukilėlių stovykloje prie Teresboro (Kneibių) palivarko paskirtas rinktinės rytinės kolonos vadu.
A. Mackevičiaus dalinio daugumą sudarė valstiečiai dalgininkai. Draudė taikyti fizines bausmes, įsakinėjo lietuviškai. Kolonai žygiuojant per Kamajus, Rokiškį ir Pandėlį, gyventojams perskaitė sukilėlių manifestą.
1863 05 08 kolona pavėlavo į lemiamas Z. Sierakausko rinktinės kautynes su Rusijos kariniu daliniu (vadas Ivanas Ganeckis) Biržų girioje prie Gudiškio palivarko (Biržų kautynės), prisidėjo prie pralaimėjusių sukilėlių, bet kitą dieną buvo sumušta prie Šniurkiškių palivarko. A. Mackevičiui pavyko išsaugoti dalį sukilėlių, su kuriais grįžo į Vidurio Lietuvą.
Su Ignu Leskausku sudarytą rinktinę vedė į Žemaitiją jūrinės ekspedicijos su ginklais sutikti, bet pajūrio nepasiekė. Liepą atsiskyrė nuo Igno Leskausko, vasarą ir rudenį daugiausia veikė Panevėžio ir Kauno apskrityse. Rusijos karinės vadovybės duomenimis, su A. Mackevičiaus būriu įvyko daugiau kaip 20 susirėmimų. Būrys buvo judrus, manevringas, palaikė ryšius su kitais būriais, jį rėmė vietos valstiečiai, dėl to po pralaimėjimų greitai atsikurdavo.
I. Užkurnio koplytstulpis kunigo Antano Mackevičiaus suėmimo vietoje (pastatytas 1981; Ringovė, Kauno rajono savivaldybė)
Rusijos valdžia sukilimo numalšinimą siejo su A. Mackevičiaus suėmimu. 1863 11 sukilimo vadovybė paskyrė jį Kauno gubernijos sukilėlių vaivada. Pralaimėjęs susirėmimą prie Lebedžių (netoli Josvainių) keliavo į Varšuvą susisiekti su sukilėlių vadovybe. 1863 12 17, kai rengėsi keltis per Nemuną į vakarus nuo Vilkijos, buvo suimtas. Tardomas neišdavė gyvų bendražygių, laiškuose tardymo komisijai dėstė savo politines pažiūras. Karo lauko teismo nuosprendžiu pakartas. A. Mackevičiaus pažiūros buvo demokratinės, artimos sukilėlių raudonajam sparnui ir K. Kalinauskui. Jis smerkė Rusijos vienvaldystę, valstiečių reformą laikė apgaulinga, dvarininkus – socialiniais ir tautiniais priešais, nepasitikėjo ir dvasininkais. Manė, kad Lenkija tėra bendros kovos sąjungininkė, lietuvių tauta laimėjus sukilimui turinti įgyti apsisprendimo teisę, su kuo sudaryti federaciją arba pasilikti savarankiška. Pasisakė už pilietines teises ir žemę be išpirkos lietuvių liaudžiai.
L: A. Janulaitis 1863 sukilimo veikėjai / Švietimo darbas 1921 Nr. 3–4; J. Žiugžda Antanas Mackevičius 1971; G. Ilgūnas Antanas Mackevičius. Sukilimo žygiai ir kovos Vilnius 2007; Kunigas Mackevičius kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai (parengė I. Šenavičienė) Vilnius 2012.