Póška Antanas, iki 1929 Paškẽvičius 1903 03 10Gripkeliai (Saločių vlsč.) 1992 10 16Vilnius, lietuvių keliautojas, antropologas, žurnalistas. Vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų. L. Kisielienės tėvas. 1926–29 Lietuvos universitete studijavo mediciną, 1931–33 Bombėjaus universitete – antropologiją. 1937–40 Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininkas. II pasaulinio karo metais dirbo bibliotekininku, nuo 1944 LSSR švietimo liaudies komisariato Bibliotekų skyriaus viršininkas. 1946 suimtas (už atsisakymą bibliotekose sunaikinti iki karo išleistas knygas), kalėjo Komijos lageriuose, 1949 ištremtas į Vidurinę Aziją dirbo felčeriu, t. p. kraštotyros muziejuose. 1958 grįžo į Lietuvą. 1960–69 Lietuvos esperantininkų klubo vadovas.
Antanas Poška
Kelionės
Keliaudamas po Lietuvą (dviračiu), Europą (3–4 dešimtmetyje motociklu apvažiavo aplink Baltijos jūrą), Aziją (aplankė Kaukazą, Pamyrą, Himalajus, daugelį Rytų šalių), Afriką (į Indiją keliavo per Egiptą), rašė išsamų dienoraštį, kurio medžiagą skelbė spaudoje, naudojo rašydamas knygas.
Antanas Poška (1964, iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos archyvo; originalas saugomas Saločių Antano Poškos vidurinės mokyklos Krašto istorijos muziejuje)
Dalyvavo antropologinėse, archeologinėse ir etnografinėse ekspedicijose Pietų, Pietryčių ir Vidurinėje Azijoje (Takla Makano dykumoje, Brahmaputros aukštupio apylinkėse, Gisaro Alajaus kalnuose), Andamanų ir Nikobarų salose, rinko somatometrinius duomenis apie šinų kalba kalbančias tautas Himalajų šiaurės vakarinėje dalyje. Tyrinėjo urvinę Tūkstančio Budų šventyklą Mogao urvuose prie Dunhuango (1932; surado senovės apyvokos daiktų, prieš 2000–3000 m. palaidoto žmogaus griaučius), Bulgarijos kalnų olas (1937; Tamsusis urvas, Devetaška peščera), Erelių urve Oše (Kirgizija) atrado paleolito epochos darbo įrankių, iššifravo 4000 metų senumo ideografinius rašmenis ir dėjo pastangų jiems išsaugoti (1954–57). Keliaudamas tyrinėjo Indijos tautas, jų papročius, literatūrą, lietuvių ir indų kalbų giminystę (lygino su senąja sanskrito kalba), mokėsi vietinių dialektų, išvertė į lietuvių kalbą R. Tagorės kūrinių. Rinko atsiminimus apie J. Basanavičių (Bulgarijoje).
Svarbiausi veikalai
Esperanto raktas (1929), Vadovas po Lietuvą (1938), Nuo Baltijos iki Bengalijos (1939), Kalnai lieka rymoti (1970, su kitais), Indoeuropiečių istorijos pėdsakais (1988), Requiem (1989).
Apdovanojimai
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius (1998), Pasaulio tautų teisuolio medalis (2000, abu po mirties).
Atminimo įamžinimas
Jo vardu pavadinta Lietuvos edukologijos universiteto auditorija, vidurinė mokykla Saločiuose. Kalkutos universiteto garbės daktaras (2014, po mirties).
2271
1576