Sniẽčkus Antanas 1903 01 10Būbleliai (Naumiesčio apskr.) 1974 01 22Druskininkai (palaidotas Vilniuje), Lietuvos sovietinis veikėjas.
Per I pasaulinį karą 1915 su šeima pasitraukė į Rusiją. Mokydamasis Voronežo lietuvių gimnazijoje po 1917 Vasario revoliucijos tapo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (bolševikų) šalininku. 1918 grįžo į Lietuvą, 1920 įstojo į nelegalią Lietuvos komunistų partiją (LKP). Už antivalstybinę komunistinę veiklą 1921 suimtas, pritrūkus įkalčių – paleistas, nelegaliai išvyko į Sovietų Rusiją. Iki 1925 gyveno Smolenske, baigė Smolensko universiteto darbininkų fakultetą, dirbo LKP Centro komiteto leidykloje, redagavo komunistinius leidinius. Dalyvavo ypatingosios paskirties dalinių baudžiamosiose operacijose prieš maištaujančius valstiečius.
Antanas Sniečkus
Nuo 1925 dirbo Komunistų internacionalo vykdomajame komitete, 1925–26 studijavo G. Plechanovo liaudies ūkio institute Maskvoje. Atsiųstas į Lietuvą organizuoti komunistinės veiklos 1927 pradžioje kooptuotas į LKP Centro komitetą, buvo jo sekretoriato narys, laikraščių Tiesa, Šalin fašizmas redaktorius.
1930 suimtas, 1931 pradžioje už antivalstybinę veiklą nuteistas 15 m. kalėti. SSRS ir Lietuvai keičiantis politiniais kaliniais 1933 išleistas į Sovietų Sąjungą. Dirbo Komunistų internacionalo vykdomajame komitete, komunistinėje spaudoje. 1935 tapo LKP Centro komiteto politinio biuro nariu. 1936 nelegaliai atvyko į Kauną, 1936–40 LKP Centro komiteto I sekretorius. 1938 SSRS NKVD suėmus Z. Angarietį ir beveik nutrūkus LKP ryšiams su Komunistų internacionalu, ne kartą kviečiamas vengė vykti į Maskvą, slapstėsi nuo NKVD užsienio agentų ir Lietuvos policijos. 1939 pabaigoje suimtas, nuteistas 8 m. kalėti.
1940 06 SSRS okupavus Lietuvą iš kalėjimo paleistas, paskirtas Vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamento direktoriumi. 1940 07 vadinamojo Liaudies seimo atstovas, Mandatų komisijos pirmininkas. 1940 08 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto politinio biuro patvirtintas LKP Centro komiteto I sekretoriumi. Su kitais padėjo Sovietų Sąjungai aneksuoti Lietuvą, persekiojo Lietuvos Respublikos valstybės, politikos ir visuomenės veikėjus. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui 1941 06 pasitraukė į SSRS. Buvo sovietinės kariuomenės Šešioliktosios lietuviškosios šaulių divizijos vienas organizatorių, nuo 1942 pabaigos – sovietinio Lietuvos partizaninio judėjimo štabo viršininkas (sovietiniai partizanai Lietuvoje). 1944 07 grįžo į Lietuvą.
Buvo klusnus SSKP Centro komiteto nutarimų vykdytojas, pokariu rėmė ir skatino represijas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui slopinimą, gyventojų trėmimus (pasirašė trėmimų dokumentus; Lietuvos gyventojų trėmimai), 6 dešimtmečio viduryje priešinosi N. Chruščiovo pradėtam politinių kalinių ir tremtinių amnestavimui ir reabilitavimui. A. Sniečkaus iniciatyva 1957 LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas priėmė įsakus, draudžiančius iš kalinimo ir tremties vietų į Lietuvą grįžti buvusiems Lietuvos Respublikos vadovams, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviams, prisidėjo prie Lietuvos sovietinimo, rusinimo (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas), prievartinės kolektyvizacijos, Katalikų Bažnyčios, dvasininkų ir tikinčiųjų persekiojimo, Lietuvos Respublikos kultūros paveldo (paminklų, knygų) naikinimo. Tikėjo komunizmo idealais, buvo prieš Lietuvos nepriklausomybę, siekė tik jos didesnio savarankiškumo Sovietų Sąjungoje. Draudė bet kokias politines iniciatyvas. Būdamas atsargus, valingas, geras administratorius, nekeisdamas politinių pažiūrų gebėjo laviruoti, įtikti SSRS vadovybei, taikytis prie kintančios SSRS politinės konjunktūros, kai kuriuos įvykius laiku pakreipti sau naudinga linkme.
1944–53 įstengė daugelį sovietinės nomenklatūros darbuotojų lietuvių (nomenklatūra) apsaugoti nuo represijų. Po J. Stalino mirties (1953) veikė savarankiškiau, labiau paisė Lietuvos interesų: palaikė lietuvių kėlimą į svarbiausius postus, naująją lietuvių inteligentiją, palankiau žiūrėjo į lietuvių kultūrą, švietimą, neskatino imigracijos iš kitų SSRS respublikų (pritarė pramonės plėtrai Lietuvos regionuose), gebėjo paprieštarauti SSRS vadovybei arba nevykdyti jos nurodymų. Maskvoje ir kolonistų Lietuvoje ne kartą kaltintas vietininkiškumu, nacionalizmu. 1944 11–1947 03 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto Lietuvos biuro (VKP(b) Centro komiteto Lietuvos biuras) narys, 1941–52 kandidatas į šio komiteto narius; nuo 1952 priklausė SSKP Centro komitetui. Nuo 1940 LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, prezidiumo narys, nuo 1941 SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas.
-Antanas Sniečkus
L: V. Tininis Sniečkus. 33 metai valdžioje: Antano Sniečkaus biografinė apybraiža Vilnius 2000; Sniečkaus fenomenas: prisiminimai ir pamąstymai Vilnius 2003.