Antãno Mekio vadováujama Vyriausýbė 1939–1940
1939 rudenį prasidėjus II pasauliniam karui ir pagal SSRS Lietuvai primestą savitarpio pagalbos sutartį (1939 10 10; Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartis) į Lietuvos teritoriją įsileidus Raudonosios armijos dalinius, prezidentui A. Smetonai teko sudaryti naują Vyriausybę. Į ministro pirmininko postą buvo pasiūlytas A. Merkys – prezidento bendražygis nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų. A. Merkį karštai rėmė tautininkai, laikę jį kietos rankos politiku, galinčiu atsispirti opozicijos spaudimui. Opozicijai prezidento aplinkos Vyriausybės vadovas labai nepatiko, tačiau, norėdami išlaikyti nors minimalią įtaką, jos atstovai pasiūlė savo kandidatus į ministrus. 1939 11 21 prezidento patvirtintoje Vyriausybėje dirbo keturi tautininkai (A. Merkys, J. Urbšys, K. Skučas, K. Musteikis), trys krikščionys demokratai (K. Bizauskas, K. Jokantas, J. Masiliūnas), du valstiečiai liaudininkai (A. Tamošaitis, J. Audėnas) ir nepartinis E. Galvanauskas (lentelė). Skirtingai nuo ankstesnės Jono Černiaus vadovaujamos Vyriausybės, A. Merkio Vyriausybės ministrai, atstovaujantys opozicinėms jėgoms, buvo A. Smetonos režimui lojalūs technokratai. Į Vyriausybę nebuvo pakviesti L. Bistras ir J. Krikščiūnas, su kuriais prezidentas A. Smetona įvairiais klausimais nesutarė J. Černiaus Vyriausybėje.
A. Merkio Vyriausybės nariai su prezidentu A. Smetona Prezidentūroje. Iš kairės: K. Musteikis, A. Merkys, A. Tamošaitis, A. Smetona, E. Galvanauskas, K. Skučas, K. Bizauskas, J. Urbšys, J. Masiliūnas, K. Jokantas, J. Audėnas (1939 11 22, Kaunas; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Tvirtindamas tokią formaliai visoms politinėms srovėms atstovaujančią, bet iš tiesų niekam nepriimtiną Vyriausybę, prezidentas siekė išlaikyti valdžios svertus savo rankose. Tautininkai norėjo vienpartinės Vyriausybės. Krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų vadovai iki paskutinio A. Merkio Vyriausybės posėdžio stengėsi sukelti Vyriausybės krizę, tikėdamiesi sudaryti iš tiesų koalicinę, skirtingų politinių jėgų atstovaujamą Vyriausybę, kurios ministru pirmininku buvo numatyta paskirti jiems artimą generolą S. Raštikį.
1940 05 25 SSRS apkaltino Lietuvą provokacijomis prieš sovietų kariuomenės įgulas, 1940 06 14 užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui įteiktas Sovietų Sąjungos ultimatumas Lietuvai. Per paskutinį Vyriausybės posėdį (1940 06 15) svarstant, ar priimti ultimatumą, opozicijos ministrai ragino nepykdyti SSRS ir sutikti su visais jos reikalavimais (tikėtasi, kad S. Raštikis bus Maskvai priimtiniausias kandidatas į naujos Vyriausybės ministro pirmininko pareigas). Prezidentas A. Smetona posėdyje pasisakė prieš sovietų reikalavimų vykdymą, tačiau oficialaus protesto nepareiškė. Tikėdamasis sutrukdyti legalizuoti Lietuvos okupaciją, laikinai eiti prezidento pareigas jis pavedė ministrui pirmininkui A. Merkiui ir pasitraukė į Vokietiją. Netrukus aukščiausią valdžią Lietuvoje į savo rankas perėmė SSRS Vyriausybės įgaliotinis V. Dekanozovas ir SSRS pasiuntinys N. Pozdniakovas, Lietuvos valstybė prarado suverenumą.
884
1