Antarktidos gamta

Antarktdos gamtà

Antarktidos gamtinis žemėlapis

Reljefas

Beveik visą Antarktidos paviršių (97,6 %) dengia ledynas. Paviršiaus vidutinis aukštis (2000 m, su ledo danga) yra didžiausias iš visų žemynų. Ledyno tūris – 25,2 mln. km³ (86 % pasaulio ledynų, 90 % gėlo vandens išteklių). Jį sudaro žemyninis ledynas, arba ledyninis skydas; šelfiniai ir slenkantieji ledynai. Žemyninio ledyno vidutinis storis yra 2160 m, didžiausias – 4776 m (Wilkeso Žemėje).

Pagal konfigūraciją, reljefą ir geologinę sandarą Antarktida skirstoma į Rytų Antarktidą (į pietus nuo Afrikos, Azijos ir Australijos) ir Vakarų Antarktidą (į pietus nuo Pietų Amerikos). Rytų Antarktidoje ledyno plotas 9,9 mln. km², vidutinis storis 2380 metrų. Ledyno paviršius nuo pakrantės kyla staigiai, toliau lėčiau, o žemyno viduryje yra beveik lygaus paviršiaus Poliarinė plynaukštė. Rytų Antarktidoje, be Pietų ašigalio, yra Pietų magnetinis polius (65° pietų platumos, 140° rytų ilgumos), Pietų geomagnetinis polius (78° 30′ pietų platumos, 111° rytų ilgumos), Neprieinamumo polius (83° pietų platumos, 65° rytų ilgumos) − sąlyginis Antarktidos centras. Vakarų Antarktidoje ledyno plotas 2,1 mln. km² (iš jų 0,3 mln. km² Antarktidos pusiasalyje), vidutinis storis 910 metrų. Ledyno reljefas sudėtingas.

Antarktidos kraštovaizdis

Amery kalnų masyvas Antarktidoje

Po ledu yra aukštų kalnų, lygumų, gilių įdubų. Rytų Antarktidos lygumos: Vakarų, Rytų, Šmidto. Jas juosia poledyniniai kalnagūbriai (iki 3100–3700 m) – Gamburcevo, Princo Karolio kalnai, Vernadskio kalnai. Vakariniu pakraščiu eina Transantarktidos kalnai (4000 km ilgio), kurių viršūnės kyšo iš po ledo (Kirkpatricko kalnas, 4528 metrai). Vakarų Antarktidoje kalnai dažniau pertraukia ledo dangą, ypač Antarktidos pusiasalyje. Ellswortho kalnuose yra aukščiausia Antarktidos viršūnė – Vinsono masyvas (5140 metrų). Kitos aukščiausios viršūnės – lentelėje. Rosso saloje (Rosso jūra) yra aukščiausias Antarktidoje veikiantis Erebuso ugnikalnis (3794 metrai). Beydo įduboje yra žemiausia pasaulyje sausumos vieta − Bentley plyšys (2538 m žemiau jūros lygio).

1

Žemutinėse šlaitų dalyse toli į jūras nutįsusios siauros ledo upės – slenkantieji ledynai. Jų slinkimo greitis 300–1500 m per metus. Dažnai slenkantieji ledynai maitina šelfinius ledynus (didelės ledo plokštės, kurių pakraščiai plūduriuoja), pvz., didžiausias pasaulyje Lamberto ledynas (470 km ilgio, iki 120 km pločio) maitina Amery šelfinį ledyną. Nuo šelfinių ir slenkančiųjų ledynų atskilę luistai virsta ledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės plukdo į šiaurę. 1956 nuo Filchnerio–Ronne’s šelfinio ledyno atskilo 335 km ilgio ir 97 km pločio ledo luistas, 1964 nuo Amery − 160 km ilgio ir 50–70 km pločio. Tokio dydžio ledynas susidaro per 30 metų. 1986 nuo Filchnerio–Ronne’s šelfinio ledyno atskilo 13 000 km² užimantis ledo luistas, iš kurio susidarė trys 150 km ilgio ledkalniai.

ledkalnis prie Antarktidos krantų

Didžiausiame pasaulyje ledo skyde Rytų Antarktidoje yra susikaupę apie 1/2 visų pasaulio gėlojo vandens išteklių. Iki 20 a. vidurio šelfiniai ledynai juosė 60 % Antarktidos krantų ir dengė apie 10 % Antarktidos ploto. Nuo 20 a. paskutinių dešimtmečių dėl pasaulio klimato atšilimo Antarktidos ledynai sparčiai tirpsta (labiausiai – žemyno vakaruose). Pasak mokslininkų, per 1979–90 laikotarpį Antarktis kasmet prarasdavo po 40 mlrd. t. ledo per metus, 2009–17 – iki 252 mlrd. t. per metus; Pasaulinio vandenyno vandens lygis pakilo daugiau kaip 1,4 centimetro.

Kai kurios Antarktidos dalys vadinamos Žemėmis. Rytų Antarktidoje yra Karalienės Matildos Žemė, Wilkeso Žemė, Viktorijos Žemė, Enderby Žemė, Vakarų Antarktidoje – Marie Byrd Žemė, Ellswortho Žemė. 2,4 % Antarktidos teritorijos sudaro nunatakai (iš po ledo kyšančios kalnagūbrių viršūnės) ir Antarktidos oazės (nedideli akmenuoti pakrančių ir tarpukalnių plotai). Jose įsikūrusios dauguma mokslinių stočių. Didžiausia Bungerio oazė (952 km²) yra ties 100° 25′ rytų ilgumos; dar yra Griersono, Schirmacherio oazė, Vestfoldo ir kitos oazės. Vasarą Antarktidos oazėse iš tirpstančio ledo susidaro upės, ežerai. Ežerų yra nuolat užšalusių, užšąlančių žiemą ir neužšąlančių (mineralizuotų). Didžiausias ežeras Figurnoje (15 km²) yra Bungerio oazėje. Ilgiausia upė (teka tik vasarą) − Onyxas (30 km ilgio; Wrighto oazėje).

Rumdoodle kalnas (McRobertsono Žemė)

2097

Geologinė sandara

Antarktidos tektoninis žemėlapis

Antarktidą sudaro Rytų Antarktidos platforma ir Vakarų Antarktidos raukšlėtoji sritis, ištįsusi žemyno pakraščiu nuo Rosso jūros iki Drake’o sąsiaurio. Raukšlėtoji sritis susiformavo kreidos periodo pabaigoje iš paleozojaus ir mezozojaus uolienų (storis iki 17 km). Seniausios jų yra kambro karbonatai, ordoviko konglomeratai, pilkainiai, molio skalūnai, triaso ir juros bazaltai, andezitai, liparitai, jų tufai ir pilkainiai (storis iki 10 km), kreidos sistemos smiltainiai ir molio skalūnai. Uolienų sluoksniams raukšlėjantis jas suskaidė granito, diorito ir gabro intruzijos; susidarė urano, molibdeno, vario rūdos, auksas, sidabras. Platformos ir raukšlėtosios srities sandūroje susidarė gilus prieškalnių įlinkis, tarpukalnių įlinkiai, siauri ir gilūs grabenai, kurie paleogene ir neogene prisipildė vulkaninių ir terigeninių uolienų.

1228

Klimatas

Klimatas žemyninis ir labai šaltas (ledas atspindi 90 % saulės spinduliuotės). Žemyno viduriui būdingas anticikloninis režimas, pakraščiams – cikloniniai sūkuriai. Dideli oro temperatūros svyravimai. Šalčiausio mėnesio (liepos) oro vidutinė temperatūra žemyno gilumoje nuo –60 iki –80, pakrantėje nuo –8 iki −35 °C; šilčiausio mėnesio (sausio; atitinkamai) nuo −30 iki –50, apie 2 °C. Žemiausia oro temperatūra Žemėje (–89,2 °C) užregistruota 1983 07 23 Vostoko stotyje.

Antarktidoje pučia stiprūs vėjai

Iš žemyno vidurio į pakraščius pučia pastovūs stiprūs (ypač žiemą) vėjai. Balandžio–spalio mėnesiais jie pučia visą parą, lapkričio–kovo mėnesiais − naktį. Virš Pietų vandenyno susidarantys ciklonai juda aplink Antarktidą, kartais pasiekia pakrantes ar net žemyno gilumą. Kai ciklonų ir nuotėkinių vėjų kryptys sutampa, kyla uraganiniai vėjai. Stipriausias vėjas pasaulyje (apie 90 m/s) užregistruotas Karaliaus Jurgio V Krante. Wilkeso Žemės pakrantėje užregistruota 340 audringų dienų per metus. Saulė pakyla neaukštai, tačiau stipriai spinduliuoja. Skiriamos 4 koncentrinės klimato zonos: vidurio, nuotėkinių vėjų, pakrančių ir vandenyno. Vidurio zonoje orai labai šalti, sausi, nelabai debesuoti, be stiprių vėjų; kritulių 30–50 mm per metus (daugiausia ledo kristalėliai). Nuotėkinių vėjų zona (700–800 km pločio) yra žemyninio ledyno šlaituose; kritulių iškrinta 100–250 mm per metus.

Pakrančių zona yra žemutiniuose, stačiausiuose ledynų šlaituose, kurių plotis nuo keliasdešimt iki kelių šimtų kilometrų; iškrinta 600–700 mm kritulių per metus. Vandenyno zonoje (šelfinių ledynų pakraščiuose ir prisišliejusiose salose) būna labai stiprūs vėjai, daug kritulių, didelis santykinis oro drėgnis, dažni rūkai.

Augalija ir gyvūnija

Antarktidos oazėse vasarą želia samanos ir kerpės. Antarktidos pusiasalio pakrantėje rasta 4 rūšių augalų: vienametė miglė (adventyvinė), antarktinė šluotsmilgė, antarktinis vėdrynas, antarktinė sidabražolė. Antarktidoje gyvena apie 12 rūšių paukščių. Žemyno pakraščiuose peri pingvinai (labiausiai paplitę imperatoriškieji ir Adelės). Pakrantėse veisiasi banginiai ir ruoniai.

imperatoriškieji pingvinai

2097

Antarktida

Antarktidos teisinė padėtis

Antarktidos geografinių tyrimų istorija