anticiklinė ekonominė politika

anticklinė ekonòminė poltika, valstybės makroekonominių priemonių visuma cikliniams ekonomikos svyravimams mažinti.

Ekonomikai reguliuoti taikoma iždo (fiskalinė politika) ir pinigų (monetarinė politika) politika. Kai ekonomika yra nuosmukio stadijoje, taikoma skatinančioji iždo ir pigių pinigų (kai palūkanų normos mažos) politika. Infliacijai pristabdyti vykdoma varžančioji iždo ir brangių pinigų (kai palūkanų normos didesnės už daugiametį vidutinį lygį) politika.

J. M. Keyneso sekėjai teigia, kad rinkos ekonomika iš prigimties nėra stabili, todėl propaguojama aktyvi ekonominė politika, pagrįsta principu eiti prieš vėją (skatinti ekonomiką esant nuosmukiui ir stabdyti jos plėtrą esant infliacijai). Siūloma taikyti visas iždo ir pinigų politikos priemones pirmenybę teikiant iždo politikai. Monetaristai (pradininkas M. Friedmanas) tvirtina, kad rinkos ekonomikai būdingas vidinis stabilumas. Ekonomikos nestabilumą sukelia esminės ekonominės politikos klaidos, dėl kurių nedideli cikliniai svyravimai gali virsti rimtais ekonominiais sutrikimais. Dauguma monetaristų skeptiškai vertina iždo politiką, anot jų, labiau kenkiančią negu duodančią naudos. Pirmenybė teikiama pinigų politikai pabrėžiant ypatingą pinigų pasiūlos reguliavimo svarbą ekonomikoje. Monetaristams iš esmės pritaria ir naujosios klasikinės mokyklos atstovai (T. J. Sargentas, R. Barre’as ir kiti).

21 a. dauguma ekonomistų mano, kad ir iždo, ir pinigų politika yra svarbios, nereikia pasikliauti tik viena.

1099

anticiklinė politika