anticiklono Šiaurės pusrutulyje vaizdavimas sinoptiniame žemėlapyje: juodos linijos – izobaros (slėgis hPa), mėlynos strėlės – vėjo kryptys
anticiklònas (anti… + ciklonas), aukšto atmosferos slėgio (aukštesnio už aplinkinį to paties horizontalaus lygio atmosferos slėgį) sritis, kurios centre slėgis yra didžiausias ir siekia 1020–1070 hPa. Didžiausias slėgis (1084 hPa; perskaičiuotas jūros lygiui) užregistruotas Azijos šiaurės rytinėje dalyje žiemą. Būna ir daugiacentrių anticiklonų. Bariniai gradientai anticiklone mažesni negu ciklone.
Oro srautai anticiklone juda spirale iš centrinės dalies į pakraščius: Šiaurės pusrutulyje – pagal laikrodžio rodyklę (dėl kreipiamosios Žemės sukimosi jėgos), Pietų pusrutulyje – prieš laikrodžio rodyklę, todėl anticiklonas dar vadinamas aukšto atmosferos slėgio sūkuriu. Anticiklone vyrauja adiabatinį oro įšilimą sukeliančios žemyneigės oro srovės, vandens garai neprisotina oro ir nesikondensuoja. Anticiklono apimtoje srityje tvyro giedri arba mažai debesuoti ir sausi orai, pučia silpnas vėjas, gana dažnai būna tyka. Vidutinėse platumose žiemą ilgam nusistoja šalčiai, vasarą – šilti sausi orai. Klasifikuojami (kaip ir ciklonai) pagal įvairius požymius: susidarymo geografinę platumą (būna netropiniai ir subtropiniai), vertikalųjį išsivystymą (žemi ir aukšti), judrumą. Pastarieji skirstomi į stacionarius (judėjimo greitis iki 5 km/val.), mažai judrius (5–10 km/val.) ir judrius (didesnis nei 10 km/val.). Sinoptiniame žemėlapyje anticiklonas vaizduojamas koncentrinių izobarų sistema.
anticiklono Šiaurės pusrutulyje (a) ir Pietų pusrutulyje (b) vaizdavimas sinoptiniame žemėlapyje: juodos linijos – izobaros (slėgis hPa), mėlynos strėlės – vėjo kryptys
Susidaro regionuose, kuriuose oro tėkmės vidurinėje bei viršutinėje atmosferoje konverguoja ir formuoja anticiklonų atsiradimą lemiančius kompensacinius žemyneigius srautus, t. y. dažniausiai anticiklonai susidaro didėjant atmosferos slėgiui virš didelių teritorijų, kur troposferoje oras leidžiasi žemyn. Anticiklonuose netoli žemės paviršiaus vyksta oro srautų divergencija. Visoje planetoje anticiklonų vidutiniškai per metus susidaro 2,5–3 kartus mažiau nei ciklonų. Didelio anticiklono skersmuo gali būti iki kelių tūkstančių kilometrų.
Netropiniai anticiklonai
Netropiniai anticiklonai (dar vadinami terminiais, vietiniais), panašiai kaip ir terminiai ciklonai, susidaro dėl šiluminės sąveikos su paklotiniu paviršiumi. Vasarą jie fornuojasi virš sausumos (dažniausiai sausringuose rajonuose) naktį atvėsus orui, o dieną, orui įšilus, – išnyksta. Tai būna žemi, nedideli, stacionarūs arba mažai judrūs anticiklonai. Žiemą vidutinėse ir arktinėse (antarktinėse) platumose terminiai, bet didesni anticiklonai t. p. susidaro dėl paklotinio paviršiaus spindulinio atvėsimo. Jie būna žemi, stacionarūs, užpildyti šaltu ir tankiu oru; pvz., Azijos (Sibiro), Šiaurės Amerikos anticiklonai laikosi visą šaltąjį metų sezoną ir užima kelių milijonų kvadratinių kilometrų plotą. Žemame (šaltame) anticiklone uždaros izobaros aptinkamos tik žemiausiuose troposferos sluoksniuose (iki 1,5–3 km), o vidurinėje troposferoje gali būti ir aukštuminis ciklonas.
anticiklonas Vidurio Europoje 2021 03 01; mėlynomis izolinijomis parodytas kritulių kiekis (mm) per parą, juodomis – atmosferos slėgis (hPa)
Netropiniams anticiklonams būdingos 4 vystymosi stadijos: pradinė, jauno anticiklono, didžiausio išsivystymo ir irimo. Dideli stacionarūs ir mažai judrūs didžiausio išsivystymo anticiklonai gali tapti blokuojančiais anticiklonais; pastarieji sudaro kliūtį vidutinėse platumose vyraujančiai vakarinei oro pernašai (blokavimas gali tęstis nuo kelių parų iki kelių savaičių) ir gali pakeisti net atmosferos sraujymių judėjimo kryptį. Anticiklonų irimo priežastys gali būti terminės bei dinaminės. Mažai judrūs, šalti sezoniniai aukšto slėgio bariniai dariniai pradeda irti pavasario mėnesiais, sustiprėjus Saulės spinduliuotei ir paklotinio paviršiaus įšilimui. Mobilūs anticiklonai suyra nutrūkus oro prietakai (silpnėja oro srautų konvergencija) į viršutinę jų dalį. Tai gali įvykti užsipildžius anticikloną supantiems ciklonams.
Subtropiniai anticiklonai
Subtropiniai anticiklonai susidaro subtropinėse platumose virš vandenynų ir laikosi visus metus beveik nekeisdami vietos (pvz., Azorų anticiklonas, Havajų ir kiti). Šie aukšti, šilti stacionarūs anticiklonai kartu su pusiaujo konvergencijos zona formuoja pasatų cirkuliaciją ir pasatines inversijas atmosferoje virš vandenynų. Vasaros sezono metu jie būna didesni, galingesni (slėgis aukštesnis) ir pasislenka apie 1000 km toliau nuo pusiaujo nei žiemą. Vasarą šių anticiklonų gūbriai dažnai aprėpia ir aplinkinių žemynų dalis.
Lietuvoje
Lietuvoje per metus vidutiniškai būna 145 dienos su anticikloninio pobūdžio cirkuliacija (nuo galingo anticiklono iki aukštesnio slėgio lauko balnagūbryje): po 13–15 dienų kovą–birželį ir po 9–11 dienų rugsėjį–gruodį. Iš 47 Lietuvą aplankančių anticiklonų dauguma jų atslenka iš vakarų (iš Atlanto vandenyno per Vakarų Europą) arba iš šiaurės vakarų ir šiaurės (Norvegijos bei Barentso jūrų per Skandinaviją). Žiemą kartais įsiveržia ultrapoliariniai anticiklonai iš Naujosios žemės rajono ir Karos jūros regiono. T. p. Lietuvą gali pasiekti Sibiro anticiklono vakarinis gūbrys. Vasaros anticiklonai dažniausiai būna susiję su į Rytų Europą išplitusiu Azorų anticiklono gūbriu. Didžiausias 1058,5 hPa slėgis užfiksuotas 1899 12 Vilniuje.
1163