antiferomagnètikai (anti… + feromagnetikai), medžiagos, kurių atomų ar jonų magnetinių momentų išsidėstymo tvarka būdinga antiferomagnetizmui. Paprastai medžiaga virsta antiferomagnetiku tada, kai temperatūra žemesnė už vadinamąją Néelio temperatūrą TN. Svarbesni antiferomagnetikai: kietasis deguonis (α atmaina; TN = 24 K), chromas (TN = 310 K), kai kurie retųjų žemių elementai (Tb, Dy, Ho, Er, Tm), pastarieji būna antiferomagnetikai nuo TN iki T1(0 < T1 < TN) temperatūroje. Žemesnėje negu T1 temperatūroje jie virsta feromagnetikais. Žinoma keli tūkstančiai antiferomagnetikų – cheminių junginių (kai kurių TN pateiktos 2 lentelėje). Yra geležies grupės ir platinos šeimos elementų antiferomagnetinių lydinių. Antiferomagnetikų buvimo hipotezę 1932 iškėlė L. E. F. Néelis. Pirmasis antiferomagnetikas (MnO) buvo atrastas 1938.

1 lent. Antiferomagnetikų (retųjų žemių elementų) Néelio temperatūra TN ir temperatūra T1
Medžiaga TN (K) T1 (K)
Tb 230 219
Dy 174 85
Ho 133 20
Er 85 20
Tm 56 25

2

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką