antiferomagnetikai
antiferomagnètikai (anti… + feromagnetikai), medžiagos, kurių atomų ar jonų magnetinių momentų išsidėstymo tvarka būdinga antiferomagnetizmui. Paprastai medžiaga virsta antiferomagnetiku tada, kai temperatūra žemesnė už vadinamąją Néelio temperatūrą TN. Svarbesni antiferomagnetikai: kietasis deguonis (α atmaina; TN = 24 K), chromas (TN = 310 K), kai kurie retųjų žemių elementai (Tb, Dy, Ho, Er, Tm), pastarieji būna antiferomagnetikai nuo TN iki T1(0 < T1 < TN) temperatūroje. Žemesnėje negu T1 temperatūroje jie virsta feromagnetikais. Žinoma keli tūkstančiai antiferomagnetikų – cheminių junginių (kai kurių TN pateiktos 2 lentelėje). Yra geležies grupės ir platinos šeimos elementų antiferomagnetinių lydinių. Antiferomagnetikų buvimo hipotezę 1932 iškėlė L. E. F. Néelis. Pirmasis antiferomagnetikas (MnO) buvo atrastas 1938.
Medžiaga | TN (K) | T1 (K) |
---|---|---|
Tb | 230 | 219 |
Dy | 174 | 85 |
Ho | 133 | 20 |
Er | 85 | 20 |
Tm | 56 | 25 |
2