antifonãlas (lot. antiphonale < gr. antiphōnos – atsiliepiantis), antifonãrijus, katalikų liturginis giesmynas su visomis liturginių valandų giesmėmis.
Raida
Tradiciškai manoma, kad vienas pirmųjų tokių giesmynų buvo sudarytas popiežiaus Grigaliaus I Didžiojo laikais (590–604; vadinamasis Grigaliaus antifonalas). Antifonalo terminas pradėtas vartoti tik 8 amžiuje. Iš pradžių antifonalas buvo ir mišių giesmės, kurias viduramžiais pradėta surašinėti į atskirą giesmyną gradualą. Viduramžių antifonalai skirstytini į vienuoliškuosius ir pasaulietinius. Renesanso epochoje antifonalus pradėta spausdinti. Pirmasis spausdintas antifonalas yra vadinamasis Augsburgo antifonalas (1495). Skirtingų tradicijų antifonalus pradėta vienodinti tik po Tridento susirinkimo (1563). Tebenaudojamas Vatikano redakcijos Romos antifonalas (1912) bei Antiphonale monasticum (1934). Kai kurios vienuolių kongregacijos yra išleidusios savus antifonalus.
Antifonalas Lietuvos bažnytinėje muzikoje
Lietuvoje pirmieji antifonalai atsirado apytikriai 14 amžiuje. Išliko iš Vakarų Europos atvežtų antifonalų fragmentų. Seniausi ištisi išlikę rankraštiniai antifonalai yra du 15 a. pabaigos giesmynai iš Vilniaus bernardinų vienuolyno. Vėlesniais amžiais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo naudojami rankraštiniai ir spausdinti antifonalai, tarp jų ir Ž. Liauksmino parengtas Antiphonale ad psalmos… (1667).
2752