antijudaizmas

antijudazmas (anti… + judaizmas), religinis priešiškumas žydams. Atsirado helenizmo laikotarpiu, jį perėmė krikščionys (vėliau ir musulmonai). Krikščionys kaltino žydus Jėzaus Kristaus nužudymu, Ostijos išniekinimu, bado ir maro sukėlimu, laikė juos Dievo atstumta ir nubausta tauta. Žydų persekiojimas sustiprėjo nuo 12 amžiaus. Laterano IV susirinkime (1215) žydams buvo uždrausta už paskolintus pinigus imti palūkanas, turėti viešas tarnybas, liepta dėvėti drabužius, skiriančius juos nuo krikščionių (smailias skrybėles). Bazelio susirinkime (1431) nuspręsta, kad žydai vyrai turi mūvėti geltonus žiedus, moterys dengtis mėlynruožiais šydais. Žydų izoliaciją sustiprino getų kūrimas, trėmimai iš Vokietijos, Anglijos ir Prancūzijos į Vidurio Europą. Žydai ypač persekioti Ispanijoje: buvo prievarta krikštijami, pasipriešinę žudomi (1391 Sevilijoje, Valensijoje), sinagogos verčiamos bažnyčiomis. Ispanijos inkvizicija 1481–1525 įvykdė apie 5000 mirties bausmių, jų vengdami pasikrikštijo apie 50 000 žydų. 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje iš Ispanijos pasitraukė apie 200 000 žydų. 19 a. antroje pusėje priešiškumas žydams įgavo visuomeninį politinį pobūdį (antisemitizmas). 20 a. pabaigoje Krikščionių Bažnyčios pasmerkė antijudaizmą kaip nekrikščionišką nuostatą.

1132