antiknė eildara (antika), metrinės eilėdaros atmaina, senovės graikų ir romėnų kvantitatyvinė (kiekybinė) eilėdara.
Antikinė eilėdara nerimuota, jai būdingas kalbos vienetų izochronizmas, matuojamas moromis. Trumpo skiemens trukmė yra 1 mora, ilgo – 2 moros. Eilutę sudaro trejopi elementai: ilgi (–), trumpi (⏑) ir neutralūs (⏒), kurie gali būti ir ilgi, ir trumpi. Vienodų metrų eilėse mažiausi eilėdaros elementai yra pėdos (lent.). Antikinėje eilėdaroje dviskiemenės pėdos buvo chorėjas, arba trochėjas, jambas, spondėjas ir pirichis. Iš 8 triskiemenių pėdų svarbiausios buvo daktilis, amfibrachis ir anapestas. Dar buvo vartojama 16 keturskiemenių ir 32 penkiaskiemenės pėdos. Jei morų skaičius yra vienodas, viena pėda gali pakeisti kitą (vietoj jambo gali būti tribrachis, vietoj daktilio – spondėjas). Pėdų junginiai sudarydavo įvairius metrus. Seniausi graikų poezijos metrai yra daktilinis hegzametras ir jambinis trimetras, kuriuo dažniausiai buvo rašomi eiliuoti dramų dialogai. Seniausia romėnų poezija parašyta saturninėmis eilėmis. Tai vienintelis savas lotyniškosios poezijos eiliavimo būdas. Visus kitus metrus romėnai perėmė iš graikų. Nuo 17 a. pradžios antikiniai metrai buvo atkuriami Vakarų Europos tautų (olandų, vokiečių, danų ir kitų) poezijoje remiantis įsitikinimu, jog tų kalbų kirčiuotas skiemuo yra ilgas, o nekirčiuotas – trumpas. Taip formavosi naujųjų laikų silabotoninė eilėdara, perėmusi bemaž visą antikinės eilėdaros terminiją. Imituojant antikinę eilėdarą šiuolaikinėje poezijoje metrinius iktus atitinka žodžių kirčiai.
Pav. (Lent.)
3141