antikinės kolonijos

antiknės kolònijos, senovės graikų ir romėnų gyvenvietės svetimoje žemėje.

Graikų kolonijos

Apie 1200 pr. Kr. iš Dalmatijos pietryčių kryptimi prasidėjęs graikų genčių dorėnų antplūdis privertė dalį kitų graikų (pasak Homero, achajų) genčių – ajolėnų ir jonėnų – keltis iš Balkanų pusiasalio į Egėjo jūros salas ir Mažosios Azijos pakrantę (achajiškoji kolonizacija). Svarbiausios kolonijos: Miletas, Efesas, Fokaja (jonėnai), Halikarnasas (dorėnai), Smirna (ajolėnai).

Apie 750–555 pr. Kr. vyko aktyviausia, vadinamoji didžioji, kolonizacija. Ją skatino darbo jėgos perteklius dėl kylančio darbo našumo, dirbamosios žemės stoka, prekybos interesai, stichinės nelaimės; buvo tremiami pralaimėję politiniai oponentai. Aktyviausiai dalyvavo ekonomiškai stipriausi poliai: Miletas, Chalkidė, Eretrija, Korintas, Megara. Persikėlimą reguliavo svarbiausi Graikijos kulto centrai: Delfai, Dodonė (Epyras), Didimai (Miletas), kurių patarimo prašydavo kolonistų vadai, vadinamieji oikistai.

Pagrindinės kolonizacijos kryptys: vakarų, šiaurės rytų ir pietų. Vakaruose graikai kūrė kolonijas Ilyrijoje, Pietų Italijoje, Sicilijoje, Galijoje, Ispanijoje. Svarbesnės: Ilyrijos – Epidamnas; Pietų Italijos – Tarentas, Sibaridė, Krotonas, Kumai, Neapolis; Sicilijos – Akragantas, Selinuntas, Megara; Galijos – Masalija; Korsikos – Alalija; Sardinijos – Olbija. Šiaurės rytų svarbiausios kolonijos: Trakijos Bosporas (dabartinis Bosforas), Helespontas (dabartiniai Dardanelai), Propontidės (dabartinės Marmuro jūros) pakrantėse – Abidas, Sestas, Bizantijas, Kalchedonas, Kizikas; Ponto Eukseino (dabartinės Juodosios jūros) pakrantėse – Odesas, Olbija, Teodosija, Pantikapėja, Dioskuriada. Pietuose graikai kūrė kolonijas Šiaurės Afrikoje. Svarbesnės: Naukratija Egipte, Kirėnė Libijoje.

antikinės graikų kolonijos 8–6 a. pr. Kr.

5 a. pr. Kr. atėniečiai pradėjo vidinę Graikijos kolonizaciją kurdami kleruchijas (Lemno, Imbro, Lesbo salose). Nuo Aleksandro Makedoniečio laikų graikai kėlėsi į Egiptą, Siriją, Mesopotamiją.

Įsiviešpatavus romėnams (168 pr. Kr.) graikų kolonizacija liovėsi. Graikų kolonijos buvo nuo metropolijos nepriklausomi poliai, palaikantys su ja kultūreinius, ekonominius ir religinius ryšius. Jos turėjo savo valstybinę santvarką, įstatymus, pinigus. Achajiškoji ir didžioji kolonizacijos visiškai išstūmė vietinių tautų kultūrą (pvz., Sicilija, Kirėnė ilgainiui tapo visiškai graikiškos). Helenizmo laikais graikai vietos gyventojų neasimiliavo, tik darė didelę kultūrinę įtaką.

Romėnų kolonijos

Pradėtos kurti karalių epochoje (8–6 a. pr. Kr.). Tikslas – įsitvirtinti užkariautose srityse. Iš pradžių kolonizuota tik Italija. Iš nugalėtų tautų romėnai atimdavo 1/3 žemės, strategiškai svarbiose vietose ją išdalydavo Romos piliečių grupėms (dažniausiai po 300). Jos gyvendavo kaip atskira bendruomenė, turėjo savo valdininkus ir kilus sukilimui tapdavo Romos gynybine baze. Buvo romėniškosios kolonijos, kurių gyventojai turėjo visas piliečių teises (Ancijus, Venucijus, Ostija ir kitos), ir lotyniškosios kolonijos, kurių narių teisės buvo ribotos (pvz., negalėjo užimti svarbiausių valstybinių postų, tuoktis su Romos piliečiais ir kita). Tokių kolonijų daugiausia įsteigta 193–157 pr. Kr., po II pūnų karo (218–202).

Nuo 2 a. pr. Kr. antros pusės kolonijas pradėta steigti ir už Italijos sienų. Broliai Grakchai nusigyvenusius ir radikaliai nusiteikusius sostinės gyventojus apgyvendindavo Italijoje ir užjūrio provincijose. Šiaurės Afrikoje įkurta Junonija (buvusi Kartagina), Pietų Galijoje – Narbonas ir kitos. Nuo 1 a. pr. Kr., dalijant žemes Sulos, Cezario ir Augusto kariams, Ispanijoje ir Galijoje buvo įsteigtos vadinamosios veteranų kolonijos. Imperijos laikų kolonijos buvo aukšto rango provincijų miestai, kurie naudojosi romėnų teisėmis ir saugojo pačią valstybę, prireikus veteranai imdavosi ginklo. Rytų Romos imperatoriai sienų apsaugai perkeldavo ištisas germanų gentis (pvz., 376 po Kr. imperatorius Valentas perkėlė prie Balkanų kalnų vestgotus). Kitaip negu graikų, romėnų kolonizacija buvo valstybinė politika; nukariautos tautos buvo asimiliuojamos.

antikinės romėnų kolonijos 5–3 a. pr. Kr.

879

graikų kolonijos; romėnų kolonijos