antikoaguliantai

antikoaguliántai (anti… + lot. coagulans, kilm. coagulantis – stingdantis), vaistai, slopinantys kraujo krešėjimą. Tiesioginio veikimo parenteraliniai antikoaguliantai (natrio citratas, heparinai, heparinoidai, rekombinantinis hirudinas) slopina krešėjimo faktorių veiklą kraujuje. Patekę į kraują tiesioginio veikimo antikoaguliantai pradeda veikti iškart. Natrio citratas mažina kalcio jonų koncentraciją, todėl kraujas silpniau kreši; juo konservuojamas kraujas. Dar vartojami trombino kiekį kraujuje mažinantis ir krešėjimą silpninantis trumpai veikiantis heparinas, mažos molekulinės masės heparinai – dalteparinas, enoksaparinas, certoparinas (veikia ilgai), heparinoidai (danaparoidas), hirudinas ir jo preparatai, pvz., rekombinantinis hirudinas (lepirudinas). Netiesioginio veikimo peroraliniai antikoaguliantai (varfarinas, acenokumarolis) veikia kepenyse – kliudo vitaminui K įsijungti į kai kurių krešėjimo faktorių sintezę, dėl to šių faktorių kraujuje sumažėja ir kraujas kreši silpniau. Toks antikoaguliantų poveikis kraujo krešėjimui išryškėja po 12–24 h. Antikoaguliantai vartojami tromboembolinėms ligoms gydyti ir profilaktikai. Vartojant antikoaguliantus reikia sekti kraujo krešėjimo rodiklius, kad būtų išvengta jų perdozavimo.