antimonopolinė politika

antimonopòlinė poltika (anti… + monopolija), valstybės ekonominė politika, ribojanti monopolijų galią bei nesąžiningą konkurenciją. Valstybė atitinkamais įstatymais ar kitais teisės aktais draudžia sudaryti slaptus susitarimus dėl pardavimo kainų, gamybos apimčių, pasidalyti prekių ar žaliavų rinkas, žlugdyti prekybą perkant iš vieno pardavėjo, nustatyti grobuoniškas kainas, supirkti akcijas siekiant prisijungti konkurentus. Įvairių šalių antimonopoliniai įstatymai skiriasi. Jungtinėse Amerikos Valstijose draudžiama įgyti monopolinę padėtį jungiantis bendrovėms, pažeisti konkurencijos laisvę diskriminacinėmis kainomis (kainų diskriminacija) ir kita. Didžiojoje Britanijoje bendrovių susitarimai ir susijungimai vertinami visuomeninių interesų požiūriu aiškinantis jų privalumus, pavyzdžiui, masto ekonomiją, ir trūkumus, pavyzdžiui, X neefektyvumą, ar pažeidžiama konkurencijos laisvė. Prancūzijoje draudžiamos sutartys, numatančios atsakomąjį produkcijos pristatymą ar pirkimą, sudarančios pirkėjui, palyginti su kitais pirkėjais, nevienodas sąlygas, draudžiama atsisakyti užsakymų turint laisvų gamybinių pajėgumų. Antimonopoliniai įstatymai glaudžiai susiję su prekybą ir finansų sferą reglamentuojančiais bei vartotojų teises ginančiais įstatymais. Monopolijų veiksmams kontroliuoti ir konkurencijai ginti sukurtos specialios institucijos: Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia Teisingumo ministerijos Antitrestinis departamentas bei Federalinė prekybos komisija, Rusijoje – Antimonopolinis komitetas, prie Jungtinių Tautų – speciali komisija.

Pirmieji antimonopoliniai įstatymai priimti Jungtinėse Amerikos Valstijose: 1890 Shermano įstatymas (Sherman Act) uždraudė monopolinius susivienijimus ir slaptus susitarimus, ribojančius prekybos laisvę, 1914 Claytono įstatymas (Clayton Act) – kainų diskriminaciją, neleido tam pačiam asmeniui eiti direktoriaus pareigų konkuruojančiose bendrovėse, 1936 Robinsono ir Patmano įstatymas (Robinson–Patman Act) uždraudė nustatyti skirtingas analogiškų prekių kainas įvairiems vartotojams, 1950 Cellerio ir Kefauverio įstatymas (Celler–Kefauver Act) draudė korporacijoms įsigyti kitų bendrovių aktyvus. Kitose šalyse antimonopoliniai įstatymai (normatyviniai aktai) priimti daug vėliau: Suomijoje, Vokietijoje tik 20 a. 7–8 dešimtmečiais, Vengrijoje, Lenkijoje, Kinijoje, Jugoslavijoje – 9 dešimtmetyje, Rusijoje – 10 dešimtmečio pradžioje.

LIETUVOJE 1999 priimtas Konkurencijos įstatymas (nauja redakcija 2017). Pagal šį įstatymą Konkurencijos taryba kontroliuoja ūkio subjektus, kurių tam tikros prekės rinkos dalis sudaro daugiau kaip 40 %.

1807