antinòmija (gr. antinomia – įstatymo prieštaravimas), dviejų vienas kitam prieštaraujančių, tačiau vienodai logiškai įrodomų teiginių atsiradimas samprotaujant. Antikos filosofijoje antinomijos buvo žinomos kaip aporijos. Daug antinomijų sukūrė vidurinių amžių logikai. I. Kantas sukūrė keturias grynojo proto antinomijas (prieštaras, kuriose vienodai įrodomos tezės ir antitezės), tuo parodydamas pažinimo proceso prieštaringumą. I. Kanto antinomijose tezės ir antitezės pagrindimo neįmanoma pateikti logiškai tiksliai, todėl jos nelaikomos loginėmis. Klasių (aibių) teorijos antinomijos (vadinamos paradoksais, nors jais neretai vadinamos visos antinomijos) atsiranda vartojant klasių teorijos terminus: logiškai įrodoma, kad x yra klasės A elementas ir x nėra klasės A elementas. Šias antinomijas 19 a. pabaigoje atrado matematikas G. F. L. Ph. Cantoras. Pagal jas, bet kurios aibės A visų poaibių skaičius yra didesnis negu aibės A elementų skaičius, nes ji viena, o poaibių mažiausiai du. Visų aibių aibė U jau savaime yra didžiausia, nes apima visas aibes kaip savo elementus. Remiantis G. F. L. Ph. Cantoru daroma išvada, jog aibės U visų poaibių aibė yra dar didesnė už visų aibių aibę U. Tad U yra didžiausia iš aibių ir kartu nėra didžiausia. Loginės bei semantinės antinomijos atsirado vartojant loginės semantikos terminus: tarus, kad teiginys p teisingas, išvedama, kad p klaidingas; tarus, kad p klaidingas, išvedama, kad p teisingas (vadinamoji melagio antinomija ir daugelis kitų). Antinomija išnyksta tiriant vartojamų sąvokų leistinumą (darinys visų aibių aibė nepriimtinas kaip sukeliantis prieštaravimą), prielaidų pagrįstumą, tikslinant mąstomąjį turinį.
35
314