Antiochas Askalonietis
Antiòchas Askaloniẽtis (Antiochos ho Askalōnios) apie 130–120 pr. Kr.Askalonas (dab. Aškelon) apie 68 pr. Kr.Sirija, senovės graikų filosofas. Vidurinio platonizmo pradininkas. Laikomas Penktosios Platono akademijos pradininku ir vadovu. Supažindino išsilavinusius ir kilmingus romėnus su graikų filosofija – buvo Cicerono (apie 79 pr. Kr.), Lukulo (apie 87 pr. Kr.), Varono mokytoju. Apie 87 pr. Kr. atsiskyrė nuo Naujosios akademijos ir paskelbė atgaivinąs Senąją Platono akademiją.
Filosofijos bruožai
Raštų neišliko, pažiūros žinomos daugiausia iš Cicerono veikalų. Antiocho Askaloniečio filosofija buvo eklektiška, jis jungė platonizmo, stoicizmo, aristotelizmo ir neopitagorizmo elementus, pasak jo, jų pasekėjai iš esmės teigia tą patį, nesutaria tik dėl terminų. Fizikoje pripažino du pradus – aktyvųjį (jėgą) ir pasyvųjį (materiją). Etikoje, be dorybių, pripažino ir kūno malonumus.
Skepticizmo ir probabilizmo kritika
Antiochas Askalonietis atmetė Naujosios akademijos skepticizmo ir probabilizmo (Filono Larisiečio, Karneado Kirėniečio) idėjas, teigė, kad protu įmanoma atskirti tiesą nuo melo. Anot Antiocho Askaloniečio, jau pati tikimybės sąvoka reiškia, kad tiesa egzistuoja, be to, ką nors neigiant naudojamasi įrodymais, todėl skeptikas neturėtų atmesti ir priešininkų įrodymų galios; jei teigiama, kad visi požiūriai klaidingi, vadinasi, tikima, jog esama skirtumo tarp klaidingo ir teisingo požiūrio.
Antiochas Aškelonietis