Antiòchijos ãpeigos, vakar srų ãpeigos, jakobitų, malankarų, maronitų, sirų bažnytinės apeigos. Priklauso Rytų apeigų liturgijos tradicijai, pasižymi savitu Eucharistijos šventimu. Seniausios žinios apie Antiochijos apeigas išliko Ignoto Antiochiečio laiškuose, Justino Kankinio apologetikoje. Pagal Justino Kankinio sekmadieninės Eucharistijos aprašymą, Antiochijos liturgiją sudarė Šv. Rašto skaitymas, pamokslas, tikinčiųjų malda, taikos pabučiavimas, aukos dovanų sudėjimas, celebranto padėkos malda, patvirtinama tikinčiųjų amen, konsekruotų dovanų dalijimas (nesantiems diakonai nunešdavo į namus). Antiochijos apeigos susiformavo apie 2–4 a. pagal Šv. Jokūbo liturgiją ir paplito Antiochijos patriarchate. Antiochijos apeigos šiek tiek skyrėsi patriarchato centre (paveikė Bizantijos apeigos) ir toje jo dalyje, kur buvo paplitusi Šv. Klemenso liturgija. Pastarosios Žodžio liturgiją sudarė 2 skaitiniai iš ST, psalmė, 2 skaitiniai iš NT, diakono malda už katechumenus ir atgailaujančiuosius, Eucharistinę liturgiją – malda už Bažnyčios luomus, ramybės meldimas, vyskupo rankų apsiplovimas, atnašų atnešimas, anafora, malda prieš Komuniją, Komuniją priimančiojo amen, 33 psalmės skaitymas, malda po Komunijos, palaiminimas. 5–11 a. Antiochijos apeigas praktikavo gruzinai, iki 12 a. ir graikai bei sirai melchitai. Vėliau jas pakeitė Bizantijos apeigos. Antiochijos apeigos paveikė chaldėjų, Bizantijos, armėnų apeigas ir Romos apeigų dabartinę Mišių tvarką.
2919