Antiochijos Maronitų Patriarchatas

Antiòchijos Marontų Patriarchãtas, Marontų Bažnýčia, viena iš šešių Rytų Katalikų (Unitų) Bažnyčių, turinčių patriarchato statusą.

Apeigos ir struktūra

Laikosi vakarų sirų apeigų, paveiktų rytų sirų ir lotynų apeigų tradicijos. Anksčiau liturgijoje vartota sirų kalba (išliko kai kuriose bendruomenėse), po arabų užkariavimų vartojama arabų kalba. Dvasininkams celibatas neprivalomas. Aukščiausiasis vadovas – Antiochijos patriarchas (nuo 2011 – Bešara Butrosas Rai, g. 1940), nuo 1790 rezidencija Bkirki (apie 40 km nuo Beiruto). Yra 8 arkivyskupijos – Libane (Antelijo, Beiruto, Tripolio, Tyro), Kipre, Sirijoje (Chalebo, Damasko), Izraelyje (Haifos), 17 vyskupijų, 2 patriarcho egzarchatai, 1 apaštalinis egzarchatas, 1039 parapijos, apie 3,5 mln. tikinčiųjų (2016). Yra bendruomenių diasporoje (Sirijoje, Kipre, Brazilijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje). Veikia dvasinė seminarija Gazire ir diecezinė seminarija Karm-Sade (netoli Tripolio). Aukštąjį dvasinį išsilavinimą įgyja Šventosios Dvasios universitete Kasllike. 1584 Romoje įsteigta Maronitų kolegija.

Istorija

Pavadinimas kilo iš vienuolio šv. Marono (4 a.), kurio mokiniai įkūrė vienuolyną pakeliui iš Chalebo į Antiochiją. 5–6 a. maronitai palaikė Chalkedono susirinkimo 451 priimtą kristologinį mokymą. 517 popiežiui Hormizdui maronitų vienuolynas parašė laišką, kuriame kategoriškai prieštaravo monofizitų mokymui. 7 a. pabaigoje po arabų užkariavimo maronitai prarado ryšius su Konstantinopoliu. 687 patriarchu išrinktas Jonas Maronas. 694 bizantiečiai sugriovė vienuolyną, išžudė daugumą vienuolių. 8 a. dėl nuolatinių persekiojimų maronitai persikėlė į Libano kalnus, kur keletą amžių gyveno izoliuotai. Tuo laikotarpiu ėmė save suvokti kaip savarankišką Bažnyčią, o patriarchą tituluoti Antiochijos ir visų Rytų patriarchu. Antiochijoje kryžiuočiams įkūrus lotynų kunigaikštystę, maronitai užmezgė ryšius su Katalikų Bažnyčia. 1182 patvirtino vienybę su Roma, kategoriškai atmetė kaltinimus, kad jie anksčiau išpažino monoteletizmą (monoteletai). Jeremijas al Amšitti (1199–1230) – pirmas maronitų patriarchas, lankęsis Romoje ir 1215 dalyvavęs Laterano IV susirinkime. Nuo tada prasidėjo Bažnyčios lotynizacija. 16 a. keletas maronitų sinodų priėmė Tridento susirinkimo nutarimus ir sulotynino liturgiją. 1606 įvestas Grigaliaus kalendorius. 1736 Bažnyčios susirinkime priimtas Bažnyčios kanonų kodeksas, Bažnyčia padalyta į vyskupijas, priimta daug nutarimų, susijusių su bažnytiniu gyvenimu (daugelio jų laikomasi ir 21 amžiuje). 1860 turkai ėmė naikinti maronitus, jų ginti į Libaną įsiveržė Prancūzija. Po I pasaulinio karo Libanas ir Sirija buvo kontroliuojami Prancūzijos. 1926 Prancūzija, gindama maronitų teises, Libanui suteikė konstituciją, pagal kurią prezidentu turi būti maronitas. 1943 Libanas tapo nepriklausomas. 1975 prasidėjus pilietiniam karui apie 1 mln. maronitų emigravo į Vakarus.

1494

maronitai