antisemitzmas (anti… + semitizmas), politinė, ekonominė, socialinė veikla prieš žydus ir jos pateisinimas.
Pirmasis terminą 1879 pavartojo vokiečių publicistas W. Marras.
Antisemitizmas kilo iš religinio priešiškumu paremto antijudaizmo. Formavosi Europoje tautinio ir rasinio priešiškumo pagrindu, 19 a. 8 dešimtmetyje tapo organizuotu. Atsiradimą lėmė žydų emancipacija, jų integravimasis į Europos šalių visuomenę: daug žydų užėmė tvirtas pozicijas ekonominiame, kultūros ir politiniame gyvenime, tapo žymiais mokslininkais, tuo sudarydami konkurenciją vietos etniniams gyventojams; turėjo įtakos ir 19 a. pabaigoje atsiradęs sionizmas.
Antisemitizmas labiausiai reiškėsi Vokietijoje, Austrijoje‑Vengrijoje, Rusijoje. Vokietijoje 1881 įsteigta Antisemitinė lyga propagavo žydų boikotą, 1882 Dresdene įvykęs I tarptautinis antisemitinių organizacijų kongresas paskelbė Manifestą dėl žydų kaltės pasmerktųjų žūti krikščioniškųjų valstybių ir tautų vyriausybėms, ragino riboti žydų teises, steigti antižydiškas kovos organizacijas. Antisemitizmas itin sustiprėjo 19 a. pabaigoje per Dreyfuso bylą, kai Prancūzijos karininkas žydas A. Dreyfusas nepagrįstai apkaltintas šnipinėjimu Vokietijos naudai.
Rusijoje caro valdžia skatino antisemitizmą, dėl jo plitimo surengta žydų pogromų (ypač 1881 ir 1903–06). Žydai ėmė masiškai emigruoti į Vakarų Europą ir Jungtines Amerikos Valstijas; 1881–1914 iš Rytų Europos išvyko apie 2 mln. žydų. Ochrankos parengtas pamfletas Siono išminčių protokolai (rusų kalba 1905, vėliau paskelbtas įvairiose šalyse kitomis kalbomis), kaltinantis žydus slaptu siekimu užvaldyti pasaulį, prisidėjo prie rasistinio antisemitizmo – drastiškų kovos su žydais priemonių – plitimo. Po I pasaulinio karo Vidurio ir Rytų Europos šalyse antisemitizmas suaktyvėjo.
A. Hitleriui paėmus valdžią antisemitizmas Vokietijoje tapo valstybės ideologija. Lenkijoje žydai buvo kaltinami ekonomikos monopoliu ir ryšiais su komunizmu, kai kurios politinės grupuotės (endekai) reikalavo jų ekonominio boikoto, vyko jaunimo išpuoliai prieš žydus studentus. 4 dešimtmetyje antisemitizmui buvo nuolaidžiaujama Rumunijoje ir Vengrijoje, ypač Vokietijos aneksuotose Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Prieš Vokietijos žydus nukreipti 1935 Niurnbergo nuostatai davė pradžią A. Hitlerio knygoje Mano kova (Mein Kampf) numatytam vadinamajam radikaliam žydų klausimo sprendimui – jų naikinimui. Nacių koncentracijos ir naikinimo stovyklose žuvo dauguma Vidurio ir Rytų Europos žydų (Holokaustas).
Po II pasaulinio karo antisemitizmas sumenko. SSRS ir sovietų bloko šalyse antisemitizmas buvo valdžios vykdomas prisidengus antisionizmu. Tarptautiniu mastu antisemitizmas pasmerktas kaip viena drastiškiausių etninės ir rasinės neapykantos formų. Po Vatikano II susirinkimo antisemitizmą smerkia (ir savo praeities klaidas pripažįsta) ir Katalikų Bažnyčia.
antisemitizmas Lietuvoje
Lietuvoje antisemitizmo apraiškų buvo kai kurių 19 a. antros pusės rašytojų ir publicistų kūryboje. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–40) pasitaikydavo buitinio antisemitizmo atvejų – miesteliuose žydai būdavo sumušami, daužomi jų namų langai. Antižydiškai buvo nusiteikusi negausi voldemarininkų grupė. Nuo 4 dešimtmečio dėl nacizmo ideologijos poveikio antisemitizmas sustiprėjo. Jį propagavo Lietuvių verslininkų sąjungos laikraštis Verslas, nes žydai buvo jos narių ekonominiai konkurentai. Kitaip negu kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, Lietuvoje antisemitizmas nebuvo organizuotas ir masiškas, beveik nepaveikė lietuvių tautos didžiausios dalies – valstiečių; valdžia jo netoleravo, smerkė ir baudė antižydiškų išsišokimų dalyvius.
Antisemitizmas pastebimai sustiprėjo SSRS 1940 06 15 okupavus Lietuvą, nes nemažai žydų džiaugėsi išvengę Vokietijos nacių grėsmės, o daugelis lietuvių piktinosi sovietų okupantais. Dalis žydų (kaip ir lietuvių), ypač komunistai, džiaugsmingai sutiko sovietų okupacinį režimą, dalyvavo okupantų valdžios institucijų veikloje. 1940 pabaigoje Berlyne susikūręs Lietuvių aktyvistų frontas, veikiamas nacių valdžios, savo programoje atšaukė dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žydams suteiktą svetingumo teisę, išleido atsišaukimų, kuriuose visus žydus nepagrįstai sutapatino su komunistais. Nacių okupacijos pradžioje (1941 vasarą ir rudenį) lietuvių periodiniai leidiniai kurstė antisemitizmą. Buvo lietuvių, kurie, tarnaudami okupantų policijoje ar kitose represinėse institucijose, nacių vadovaujami dalyvavo žydų žudynėse. Lietuvių tauta tokius tautiečius niekino, nemažai lietuvių, rizikuodami gyvybe, gelbėjo žydus nuo mirties.
Sovietų okupacijos metais valdžia Lietuvoje antisemitizmo viešai nepropagavo, dangstėsi antisionizmu, bet įvykdė antižydiškų veiksmų: uždarė žydų mokyklas, muziejų, uždraudė spaudą, neleido atkurti Žydų mokslo instituto.
1990 atkūrus nepriklausomybę žydams vėl sudarytos sąlygos plėtoti savo kultūrą: veikia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (pirmininkė F. Kukliansky; 1988 įkurta kaip Lietuvos žydų kultūros draugija), gimnazija (mokykla įkurta 1989), Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, sinagoga, leidžiama spauda.
Antisemitizmo liekanos dar kartais reiškiasi netiesiogiai, dažniausiai, kai spekuliuojama istorine tematika: žydai kaltinami, kad dėl jų veiksmų Lietuva 1940 prarado nepriklausomybę ir buvo inkorporuota į SSRS, kad jie ypač stengęsi sovietizuoti Lietuvą. Retkarčiais pasitaiko ir buitinio antisemitizmo atvejų, bet nei Lietuvos Vyriausybė, nei visuomenė jų netoleruoja.
1977