sidabrinė vytinė antkaklė iš antrojo Graužių lobio (12 a., Lietuvos nacionalinis muziejus)
añtkaklė (archeologijoje), kaklo papuošalas. Vienas seniausių ir labiausiai paplitusių. Antkaklės prototipai žinomi iš paleolito; daryti iš virvių, sausgyslių, odos juostelių. Metalinių antkaklių atsirado chalkolite (eneolite), paplito bronzos amžiuje. Gamintos iš vario, žalvario, sidabro, aukso. Daugelio senųjų tautų (romėnų, persų, skitų, sarmatų) valdovai bei žymūs asmenys, ypač kariai, antkakles nešiojo kaip skiriamąjį ženklą. Antkaklės lankelis buvo žiedo formos. Būta užsegamų ir atvirais galais antkaklių, pastarųjų galai (trimitiniai, buoželiniai, kūginiai) puošti ornamentu. Ilgainiui antkaklė tapo genčių skiriamuoju ženklu.
Lietuvoje
Lietuvoje spalvoto metalo antkaklės atsirado pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų, nešiotos pirmame tūkstantmetyje–antro tūkstantmečio po Kristaus pradžioje moterų ir vyrų, ypač gausiai jomis puošėsi moterys. Būdingiausia žalvarinė, kartais sidabrinė, šaukštiniais galais antkaklė, datuojama 3–4 a.; sidabrinių rasta turtinguose kapuose arba lobiuose. Pirmo tūkstantmečio antroje pusėje antkaklės darytos užriestais pastorintais galais. 9–12 a. plito masyvios antkaklės, ypač mėgtos vytinės, dažniausiai iš trijų vielų su kilpiniais galais; būta aukštų, sudarytų iš kelių įvijų. Gausu sudėtinių, atriestais bei ramentiniais ir balneliniais galais antkaklių. Nuo 13 a. antkaklės nešiota rečiau; jas pakeitė karoliai ir įvairios kabučių apvaros.
antkaklės iš kapų Lietuvoje: 1 – šaukštiniais galais, 2 – trimitiniais galais, 3 – vytinė kilpiniais galais, 4 – kūginiais galais su kabučiais
983