antkapniai pamiñklai, memorialinių statinių rūšis – objektai, žymintys palaidojimo vietą ir įamžinantys mirusiojo atminimą. Gali būti architektūriniai statiniai (piramidės, mastabos, mauzoliejai, obeliskai, kapų koplyčios), architektūriniai‑skulptūriniai ansambliai, antkapinės plokštės, epitafijos, stelos, sarkofagai, skulptūros.
Istorinė apžvalga
Seniausi antkapiniai paminklai buvo megalitai ir pilkapiai. Senovės Egipte statyta piramidės, mastabos, mauzoliejai. Kretos‑Mikėnų kultūrai buvo būdingos stelos; jos plito ir senovės Graikijoje. Etrūrijoje antkapinių paminklų funkcijas turėjo laidojimui naudoti sarkofagai su besiilsinčius mirusiuosius vaizduojančiomis skulptūromis. Senovės Romoje sarkofagai buvo puošiami reljefinėmis kompozicijomis; pasitaikydavo antkapinių paminklų su pavieniais ar grupiniais palaidotųjų portretais.
Pranciškaus II ir Marguerite’os de Foix antkapinis paminklas (1502–07, skulptorius M. Colombeʼas, Nantesʼo katedra Prancūzijoje)
Įsigalėjus krikščionybei kapavietė ženklinta akmenimis ar akmeniniais kryžiais. Nuo viduramžių kilmingųjų antkapinius paminklus imta įrengti bažnyčiose. Iš pradžių Šiaurės ir Vidurio Europoje tai buvo laidojimo vietą dengiančios akmeninės ar metalinės grindų plokštės su įrėžtu mirusiojo atvaizdu. Vėliau tokios plokštės buvo įmūrijamos sienoje. Grindų plokštę pakėlus ant atramų suformuotas stalo pavidalo antkapis su viršuje įkomponuota gulsčia skulptūra. Prancūzijoje plito staliniai antkapiniai paminklai. Jų viršuje skulptūra vaizdavo velionį kaip gyvą žmogų, kita skulptūra apačioje – kaip mirusįjį. Užpildžius tarpus tarp stalinio antkapio atramų atsirado skulptūromis puošti tumbos tipo antkapiniai paminklai. Priesieninė tumba su nuožulniai į žiūrovą pakreipta viršutine plokštuma tapo pultiniu antkapiniu paminklu.
Renesanso epochoje Italijoje paplito priesieniniai antkapiniai paminklai, panašūs į triumfo arką ar edikulą. Jie buvo puošiami sėdinčių ir gulinčių figūrų skulptūromis. Barokiniuose antkapiniuose paminkluose dar buvo įkomponuojami klūpančių žmonių atvaizdai. Renesanso laikais plito prie šventovių sienų ar piliorių tvirtinamos epitafijos. Jose mirusiojo skulptūrą kai kada pakeisdavo tapytas jo atvaizdas, dažnai derintas su religinio turinio scena bei memorialiniu įrašu. 19–20 a. kapinėse buvo statomi mediniai, akmeniniai, metaliniai antkapiniai paminklai – kryžiai, obeliskai, stelos, skulptūrinės kompozicijos.
paminklinė skulptūra; memorialinė skulptūra
Antkapiniai paminklai Lietuvoje
Lietuvoje dievdirbių nuo seno buvo daromi mediniai kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, pajūrio krašte – profiliuotų lentų krikštai. Nuo 16 a. vidurio, kaip ir Vakarų Europoje, kilmingųjų antkapinius paminklus imta įrengti bažnyčiose. Be tradicinių antkapinių paminklų, vyrų palaidojimo vietą bažnyčiose ženklindavo virš jos iškelta antkapinė vėliava. 20 a. pabaigoje kapinėse buvo statomi smulkiosios architektūros statiniai, skulptūrinės kompozicijos.
1902
L. Sapiegos ir jo žmonų antkapinio paminklo fragmentas (Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje, 17 a. pirma pusė)
L. Sapiegos ir jo žmonų antkapinis paminklas (Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje, 17 a. pirma pusė)
J. Švažo antkapinis paminklas Antakalnio kapinėse Vilniuje (1982, skulptorius S. Kuzma, © LATGA, 2020, architektas A. Alekna)