A. Canovos portretas (dailininkas T. Lawrenceʼas, aliejus, 1816, Antonio Canovos muziejus gliptoteka Possagno)
Canova Antonio (Antonijus Kanovà) 1757 11 01Possagno (prie Vicenzos) 1822 10 13Venecija, italų skulptorius. Neoklasicizmo atstovas. 1768–73 mokėsi Venecijoje. Nuo 1810 Šv. Luko akademijos Romoje direktorius. Kūrė daugiausia Venecijoje ir Romoje.
Kūryba
Ankstyvajai kūrybai būdinga baroko bruožai. Sukūrė puošnių antkapinių paminklų (Romoje – Klemenso XIV Apaštalų bažnyčioje, 1787, Klemenso XIII Šv. Petro bazilikoje, 1792; erchercogienės Marie Christine’os Augustiniečių bažnyčioje Vienoje, 1805), mitologinės tematikos skulptūrų (Amūras ir Psichė 1795), idealizuotų skulptūrinių portretų (Pauline Borghese‑Bonaparte Pergalingosios Veneros pavidalu 1805–08, imperatoriaus Napoleono I, 1811). Marmurinis kūrinių paviršius kruopščiai poliruotas, skulptūros tikslios kompozicijos, aiškių, elegantiškų formų, harmoningų linijų. A. Canovos kūryba turėjo didelę įtaką 19 a. skulptoriams akademistams.
A. Canova. Pauline Borghese‑Bonaparte Pergalingosios Veneros pavidalu (marmuras, 1805–1808, Borgheseʼs galerija Romoje)
A. Canova. Hebė (marmuras, 1796–1817, Forlì pinakoteka)
2103