Negri Antonio (Antonijus Nègris) 1933 08 01Paduva 2023 12 16Paryžius, italų politikos filosofas, sociologas, visuomenės veikėjas. Vienas svarbiausių autonomizmo (sampratos, kad darbininkai patys, be valstybės, politinių partijų ir profesinių sąjungų, gali pakeisti kapitalizmo sistemą) teoretikų.
Veikla
1952 įstojo į Paduvos universitetą. Nuo 1958 dėstė Istorijos institute Neapolyje, 1967 tapo Paduvos universiteto profesoriumi. Nuo 1963 dalyvavo įvairiose darbininkų ir socialistų organizacijose. 1979 buvo apkaltintas dalyvavimu Italijos ministro pirmininko A. Moro nužudyme ir Raudonųjų brigadų veikloje. 1983 vengdamas įkalinimo pasitraukė į Prancūziją, vėliau dėstė Paryžiaus 8 Vincennes’o Saint-Denis universitete ir Tarptautinėje filosofijos mokykloje (Collège International de Philosophie), 1990 įkūrė žurnalą Futur Anterieur. 1997 grįžęs į Italiją pasidavė teisėsaugos institucijoms ir iki 2003 buvo kalinamas. Italijos parlamento deputatas (1983–87).
Antonio Negri
Idėjos
Žymiausiame veikale Imperija (Impero, su Michaelu Hardtu, 2002, lietuvių kalba 2018) A. Negri teigė nacionalinės valstybės krizę ir pasaulinės daugiatautės valstybės be sienų – imperijos (šios sąvokos netapatino su imperializmu) – įsigalėjimą, nes negali būti globalios rinkos be atitinkamos teisinės tvarkos, ir tokia tvarka negali egzistuoti be valdžios, kuri turi garantuoti rinkos veiksmingumą ir efektyvumą. Imperija padeda išsaugoti neoliberalią ekonomiką, kurios pagrindas yra tarptautiniai koncernai, sukuriantys naujus pridėtinės vertės ir išnaudojimo būdus. Imperija stiprina visų gyvenimo sričių (gamtinės aplinkos, socialinių santykių, kultūros) kontrolę. Globalaus kapitalizmo tvarka yra vidujai prieštaringa ir sukelia krizes, nes išlaisvina gyvybingas protesto jėgas, kurias anksčiau varžė nacionalinė valdžia. A. Negri tikėjo, kad darbininkų klasė pasauliniu mastu kovos ne tik dėl garantuoto atlyginimo, bet ir dėl naujų demokratijos išraiškos formų, valstybinių sienų panaikinimo, pasaulinės pilietybės įtvirtinimo.
Kiti veikalai
Su Michaelu Hardtu parašė ir kitus žymesnius savo veikalus: Dioniso darbas: Postmodernios valstybės kritika (Il lavoro di Dioniso: Per la critica dello Stato postmoderno 1995), Daugybė: Karas ir demokratija naujoje imperinėje santvarkoje (Moltitudine: Guerra e democrazia nel nuovo ordine imperiale 2004), Bendrybė: Anapus privataus ir viešo (Comune: Oltre il privato ed il pubblico 2010), Susirinkimas (Assemblea 2018).
Dar sukūrė veikalus: Politinis Descartesʼas, arba apie protingą ideologiją (Descartes politico o della ragionevole ideologia 1970), Gamyba, buržuazinė visuomenė, ideologija (Manifattura, società borghese, ideologia, su kitais, 1978), Laukinė anomalija (Lʼanomalia selvaggia 1981), Laisvės naujos erdvės (Les nouveaux espaces de liberté, su Félixu Guattari, 1985), Maištaujantis Spinoza (Spinoza sovversivo 1992), Porceliano fabrikas (Fabbrica di porcellana 2008).