Añtrojo kanòno knỹgos, deuterokanòninės knỹgos (gr. deuteros – antras + kanonas), Senojo Testamento 9 knygos (Tobito, Juditos, Makabiejų pirma ir antra, Siracido, Barucho, Esteros, Danieliaus, Išminties); pavadintos norint jas atskirti nuo hebrajų Biblijos Pirmojo kanono knygų. 3–2 a. prieš Kristų hebraiškai parašytos Antrojo kanono knygos buvo išverstos į graikų kalbą ir kartu su graikiškomis (2 Mak, Išm) įtrauktos į graikiškąją Septuagintą, iš ten pateko į lotyniškąją Vulgatą. Tridento susirinkimas (1545–63) pripažino Antrojo kanono knygas autentiškomis ir patvirtinto kaip katalikų Biblijos kanoną. Protestantai Antrojo kanono knygas vadina apokrifais. Antrojo kanono knygos dar vadinamos ST Vėlyvaisiais raštais.
2919