hominidų filogenezės schema (tikėtini ryšiai – punktyrinės, galimi – taškinės linijos)
antropogenèzė (gr. anthrōpos – žmogus + genesis – kilmė), biologinis ir socialinis procesas; žmogaus kilmės aiškinimas, apimantis hominidų šeimos ir viso primatų būrio biologinę (vėliau ir kultūrinę) evoliuciją. Tyrimo objektas – fosilizuoti palaikai, žmogaus veiklos materialūs liudijimai, o pastaruoju metu – ir molekulinės genetikos duomenys. Seniausios primatų liekanos aptiktos Šiaurės Amerikoje iš plioceno epochos (prieš 65–60 mln. m.). Jos priskiriamos Plesiadapis pobūriui. Tai žiurkės dydžio primityvios pusbeždžionės, kurios mito sėklomis ir vabzdžiais, tačiau turėjo kiek didesnes negu kitos pusbeždžionės galvos smegenis su sumažėjusia uodžiamąja sritimi. Eoceno epochos (prieš 55–34 mln. m.) pradžioje atšilo klimatas, todėl pusbeždžionės diferencijavosi, atsirado daug jų rūšių, prisitaikiusių gyventi šiltuose drėgnuose miškuose. Jos priskiriamos Adapidae (panašios į lemūrus) ir Omomyidae (panašios į ilgakulnius) šeimoms. Šioms pusbeždžionėms būdinga kiek didesnė negu kitų pusbeždžionių kaukolės smegeninė dalis ir kaukolės priekyje esančios ištisinio kaulinio žiedo apsuptos akiduobės. Eoceno epochos atskirą primatų grupę sudaro Catopithecus, kurio liekanų rasta al Faijumo vietovėje Egipte. Gyveno prieš 37 mln. metų. Jam būdinga daug siauranosių beždžionių bruožų (dantų formulė, didžiosios pakauškaulio angos padėtis, smegeninės talpa apie 3,1 cm3). Eoceno epochos pabaigoje dėl klimato atšalimo, konkurencijos su graužikais ir tikrosiomis beždžionėmis pusbeždžionių staiga sumažėjo. Iš oligoceno epochos (prieš 34–23 mln. m.) pagal al Faijumo radinius žinomos dvi iškastinių beždžionių šeimos – parapitekai (Parapithecidae; mažesni, greičiausiai šunbeždžionių protėviai) ir Propliopithecidae (didesni). Iš pastarųjų žinomiausia egiptopitekų (Aegyptopithecus) gentis – katės dydžio medžiuose gyvenusios beždžionės, kurioms buvo būdingos santykinai didesnės smegenys ir ryškus lytinis dimorfizmas, liudijantis gyvenimą grupėmis. Mioceno epochoje (prieš 23–5 mln. m.) siauranosės beždžionės paplito Eurazijoje ir Afrikoje. Žmoginės beždžionės priskiriamos žmoginių (Hominoidea) antšeimiui, kurio vienos pirmųjų buvo Proconsul šeimos beždžionės, kilusios iš egiptopitekų. Viduriniojo ir vėlyvojo mioceno (prieš 16–5 mln. m.) žmoginių antšeimis skirstomas į driopitekų (Dryopithecinae; plačiai paplitusios į Proconsul panašios beždžionės) ir sivapitekų (Sivapithecinae, Ramapithecinae) pošeimius. Pastarieji pagal dantų sandarą priskiriami Hominidae ir buvo laikomi tiesioginiais žmogaus protėviais, tačiau vėlesni postkranijinių griaučių tyrimai įrodė, kad sivapitekai yra orangutanų protėviai, atsiskyrę nuo bendro kamieno prieš 18–12 mln. metų. Plioceno epochoje (5–2 mln. m.) Afrikos rytuose, kiek vėliau pietuose atsirado homininų (Homininae) pošeimio gentys – ardipitekai (Ardipithecus), australopitekai (Australopithecus) ir kai kurių autorių išskiriami parapitekai (Parapithecus). Šių genčių homininai vaikščiojo dviem kojomis, turėjo laisvas rankas, pritaikytas manipuliuoti daiktais, ir mažas (smegeninė 380–500 cm3) galvos smegenis. Jų evoliuciją skatino klimato pasikeitimas, sukėlęs tropinių miškų nykimą. Dviem kojomis vaikščioti atviroje erdvėje, rinkti maistą, pernešti jauniklius buvo patogiau, reikėjo mažiau energijos; atsirado galimybė naudotis daiktais kaip įrankiais. Australopitekai mito dar ir lengvai pasisavinamais gyvuliniais baltymais – kritusių ar kitų plėšrūnų sumedžiotų gyvūnų maita. Konkurencija su kitais plėšrūnais skatino kooperaciją ir socializaciją bei buvo stimulas smegenims vystytis. Dalis vėlyvųjų Rytų Afrikos australopitekų pleistoceno pradžioje (prieš 2 mln. m.) ėmė gamintis akmeninius įrankius – atsirado nauja Homo gentis. Nuo šio laikotarpio prasideda kultūros istorija (ankstyvasis paleolitas) ir antropogenezei, be biolodinių veiksnių, vis didesnę reikšmę turi socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Ankstyviausia Homo genties rūšis – sumanusis žmogus (Homo habilis), rastas tik Rytų Afrikoje, ėmė vis daugiau maitintis gyvuliniu maistu. Jo palikuonis – stačiasis žmogus (Homo erectus), turėdamas didesnes smegenis, naudodamas geresnės kokybės ir įvairesnius įrankius, ugnį, statydamas būstus, plėtodamas abstraktų mąstymą, lengviau adaptavosi prie įvairių aplinkos sąlygų ir plito Afrikoje bei Eurazijoje. Skirtingose vietose jo palikuonys evoliucionavo į savarankiškas archajinio Homo formas, kūrusias ankstyvojo ir viduriniojo paleolito kultūras. Vėlyviausi archajiniai žmonės Europoje ir Artimuosiuose Rytuose buvo neandertaliečiai, jau laidoję mirusiuosius. Molekulinės genetikos duomenimis, viena iš Afrikos archajinio Homo formų į pietus nuo Sacharos (prieš apie 200 tūkst. m.) evoliucionavo į šiuolaikinio tipo protingąjį žmogų (Homo sapiens). Gebėdamos kurti tobulesnę kultūrą protingojo žmogaus populiacijos plito išstumdamos archajinio Homo formas (Pietų Afrikos radinių amžius 120–100 tūkst. m., Artimųjų Rytų – 90 tūkst. metų). Prieš 40–30 tūkst. m. protingasis žmogus ir su juo siejama vėlyvojo paleolito kultūra ėmė vyrauti Europoje (kromanjoniečiai). Tuo metu protingasis žmogus paplito ir Azijoje; seniausių Australijos radinių amžius 30–25 tūkst. m., Amerikos – 15 tūkst. metų. Protingojo žmogaus prisitaikymo prie aplinkos pagrindinis būdas yra ne biologinis, o kultūrinis. Šio laikotarpio atrankos kriterijai buvo: sugebėjimas mokytis ir koncentruoti dėmesį, suvokti bei vertinti save, kurti tobulesnę kultūrą. Tolesnę žmonijos istoriją lemia ne biologijos, o kultūros evoliucijos dėsningumai.
1390
žmogaus kilmė; hominidų filogenezė