antropogeogrãfija (gr. anthrōpos – žmogus + gr. gē – žemė + gr. graphō – rašau), geografijos šaka, tirianti žmogaus santykius su gamtine aplinka, jų abipusį ryšį, žmonių rasinį, kultūrinį ir tautinį pasiskirstymą, valstybės organizavimą, gyventojų tankį, gyvenvietes, ūkį, susisiekimą, prekybą. Lemiamu žmonių veiklos ir valstybių politikos veiksniu antropogeografija laiko gamtines geografines sąlygas.
Antropogeografijos idėjų buvo 18 a. C. L. de Montesquieu, G. L. de Buffono (Prancūzija) darbuose. Į mokslo šaką išsirutuliojo 19 amžiuje. Teorinius pamatus sukūrė F. Ratzelis ir F. P. W. von Richthofenas (Vokietija).
Svarbių darbų parašė C. Ritteris, Moritzas Wagneris (Vokietija), É. Reclus, P. Vidalis de la Blache’as, J. Brunhes’as (Prancūzija).
2764