antropològija Lietuvojè. Lietuvoje antropologijos pradininku laikomas Vilniaus universiteto profesorius A. Sniadeckis, kuris savo veikaluose Organinių būtybių teorija (Teorya jestestv organicznych 2 tomai 1804–11), Pastabos apie vaikų fizinį auklėjimą (O fizycznym wychowaniu dzeci 1805–06) nagrinėjo žmogaus vietą gamtoje, žmonių rases, organizmo amžines ypatybes, žmogaus kūno sudėtį, sukūrė originalų vaiko amžiaus skirstymą į periodus. Pirmąjį antropologijos veikalą (Žmogaus fizinių ir moralinių ypatybių antropologija / Antropologia o wlasnościach czlowieka fizycznych i moralnych 1818) parašė Vilniaus universiteto auklėtinis J. Jasinskis. Antropologijos darbai universitete buvo medicininės krypties.
Rusijos imperijai įvedus visuotinę karo prievolę pradėti sistemingi naujokų antropometriniai matavimai, 19 a. pabaigoje – specialūs lietuvių antropologiniai tyrimai. I. Brennsohnas Zarasų apylinkėse ištyrė 100 lietuvių ir parašė disertaciją Lietuvių antropologijos klausimu (1883; vokiečių kalba). Lenkijos antropologijos komisija tirti Lietuvos gyventojų pasiuntė iš Lietuvos kilusį antropologą J. Talko‑Hryncewiczių. Jis tyrė Gardino, Minsko, Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų gyventojus bei iškastinę medžiagą (kaukoles). Prūsų antropologinius klausimus jau 18 a. pabaigoje nagrinėjo vokiečių antropologai (J. F. Blumenbachas, A. Bezzenbergeris ir kiti). Jų sukaupta (Karaliaučiaus muziejuje Prussia) turtinga senosios Prūsijos osteologijos medžiaga dingo per II pasaulinį karą. J. Basanavičius, gyvendamas Bulgarijoje, atliko pirmuosius sistemingus bulgarų antropologinius tyrimus. Jo veikalas Bulgarijos sanitarinės etnografijos medžiaga (1891, bulgarų kalba) laikomas bulgarų antropologijos pradžia. Lietuvoje J. Basanavičius pradėjo kaupti kraniologinę medžiagą, jo iniciatyva 1907 buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. Šios draugijos narys D. Bukantas tyrė Zarasų apylinkių gyventojus.
Po I pasaulinio karo Vilniaus universitete dirbo lenkų anatomas ir antropologas M. Reicheris. Jis įkūrė Anatomijos institutą, tyrė Lietuvos karaimų kraujo grupes, ištyrė Vilniaus arkikatedroje surastus karalių (ir Barboros Radvilaitės) palaikus. Vytauto Didžiojo universitete (1922–30 Lietuvos universitetas) antropologinius tyrimus atliko J. Žilinsko įkurtas Medicinos fakulteto Anatomijos institutas. J. Žilinsko disertacijoje Lietuvių kaukolės dėžė (1927) aprašytos 204 4–20 amžiaus kaukolės. Kituose jo darbuose – Lietuvių protėviai (1931), Crania Lituanica (su A. Jurgučiu, 1939) – apibendrinti Lietuvoje rasti kaulo radiniai. Anatomijos institute buvo nagrinėjami ir serologijos klausimai, vaikų fizinis vystymasis.
S. Pavilonio, E. Andiulio, G. Česnio knygos Žmogaus augimo ir brendimo diagnostika (1974) viršelis (dailininkas L. Pladienė)
G. Česnio ir I. Balčiūnienės knygos Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija (1988) viršelis (dailininkas V. Ajauskas)
Sovietų okupacijos metais antropologiniai darbai buvo atnaujinti S. Pavilonio iniciatyva. Jis paskelbė darbų apie vaikų augimą ir brendimą, sukūrė Lietuvos antropologų mokyklą. Svarbių darbų apie Lietuvos ir gretimų šalių istorinę antropologiją (kraniologiją, paleodemografiją, rekonstrukcinę somatologiją) parašė G. Česnys, apie Lietuvos ir gretimų šalių praeities ir dabartinių populiacijų odontologiją – I. Balčiūnienė. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje (1950–89 Kauno medicinos institutas, 1989–98 Kauno medicinos akademija, 1998–2010 Kauno medicinos universitetas) daugiausia buvo plėtojama taikomosios antropologijos sritis – teismo medicina. 20 a. antroje pusėje J. V. Nainys ir A. A. Garmus sukūrė originalias asmens identifikavimo iš žmogaus kaulų metodikas.
1390