antropològinė serològija, antropologijos šaka, nagrinėjanti žmogaus kraujo biochemines ir imunologines savybes. Daugiausia tiriamos paprastą genetinį mechanizmą turinčios savybės, galinčios būti žymikliais populiacinės genetikos tyrimuose. Iš kai kurių kraujo faktorių dažnio geografinio pasiskirstymo galima spręsti apie rasinių tipų giminystę ir jų istoriją. 1953 W. C. Boydas (Jungtinės Amerikos Valstijos) žmonių rases suklasifikavo pagal kraujo grupes. Pastaraisiais dešimtmečiais plėtojama paleoserologija (J. A. Lengyelis, Vengrija), iš griaučių tirianti praeities žmonių kai kurias serologines sistemas.
Lietuvių kraujo grupes tyrė ir duomenis 1929 paskelbė A. Jurgeliūnas, C. Ravensbergas, M. Natkevičaitė‑Ivanauskienė, 1936 – J. Žilinskas ir R. Masalskis, kraujo grupių paveldimumo dėsnius tyrė R. Masalskis (1939), Vilniaus krašto gyventojų kraujo grupių pasiskirstymą – W. Halber ir J. Mydlarskis (1923–26), Trakų karaimų – M. Reicheris (1935, Lenkija), C. Gini (1936, Italija) ir A. N. Pulanas (1964, Graikija). Didžiausią veikalą (ištirti 4477 asmenys) apie lietuvius paskelbė V. Bunakas (1969, Rusija), susiejęs jį su visos Rytų Europos serologiniais duomenimis.
Lietuvos gyventojų pagrindinį audinių suderinamumo kompleksą pradėjo tyrinėti N. Šiekštelienė (1980), V. Kučinskas (1986) šiuos duomenis apibendrino populiacinės genetikos požiūriu. 1994 jis ištyrė daugiau kaip 30 000 gyventojų ABO sistemos kraujo grupes ir pradėjo modernius serologinius tyrimus, apimančius 12 kraujo grupių sistemų. 1998 gauti apie 900 žmonių iš 18 Lietuvos rajonų kraujo grupių duomenys, kurie apibendrinti naudojant populiacinės genetikos ir etnogenezės tyrimo metodus.
921