antropomètrija (antropo… + gr. metreō – matuoju), žmogaus kūno tyrimas, antropologijos metodas. Tiriami kiekybiniai požymiai, kuriuos galima išreikšti absoliučiais (ūgis, masė, kūno apimtys, gyliai, kampai, tūris) ir santykiniais (įvairūs indeksai, atspindintys kūno matmenų proporcingumą ir kūno sudėjimą, santykinė kūno sudėtis) dydžiais.
Antropometrijai priklauso antroposkopija – žmogaus kūno ir jo dalių apžiūra. Dažniausiai taip tiriami kokybiniai požymiai (kūno dalių forma, veido bruožai, akių ir plaukų spalva, odos pigmentacija, antriniai lytiniai požymiai), kurie įvertinami lyginant su tam tikrais standartais. Kartais naudojamas somatografijos metodas – kūno arba jo dalių vaizdo registravimas. Organizmo funkcinius rodiklius tiria fiziometrija. Tiriami širdies veiklos parametrai, kraujotakos bei kraujospūdžio ir kraujo sudėties (hemoglobino koncentracija) įvairūs rodikliai, organizmo reakcija, koordinacija, ištvermė, jutimų organai (regos, uoslės, skonio), psichika, nustatoma kraujo grupė, kvėpavimo ir pulso dažnis, gyvybinė plaučių talpa (spirometrija) ir kiti plaučių veiklos parametrai, kūno temperatūra, registruojama raumenų veikla (miografija), jėgos rodikliai (dinamometrija), kūno statika ir dinamika (kineziologija).
poodinio kūno riebalų kiekio matavimas
Antropometrijai priklauso ir ergonomika. Gyvo žmogaus antropometrija skirstoma į viso kūno (somatometrija, somatoskopija, somatografija) ir galvos (cefalometrija, cefaloskopija, cefalografija) tyrimus. Kaulų matavimai skirstomi į kaukolės (kraniometrija, kranioskopija, kraniografija) bei likusių (postkranijinių) griaučių (osteometrija, osteoskopija, osteografija) tyrimus. Antropometrija padeda nustatyti kūno ir jo dalių kiekybinį bei kokybinį įvairavimą, leidžia tarpusavyje palyginti pavienius individus bei tam tikras žmonių populiacijas, pvz., skirtingų tautybių žmones.
Antropometrijos metodika turi būti vienoda, standartinė visose šalyse, nes tik tuomet galima duomenis lyginti. Kokybiniams požymiams tirti yra sudaryti vienodi standartai: skalės ir rinkiniai plaukų ar akių spalvai, odos pigmentacijai nustatyti, muliažai lūpų, nosies, ausies formai palyginti, nuotraukos antrinių lytinių požymių arba kūno sudėjimui vertinti. Antropometrijos metodikose nurodomi matavimo būdai, tikslūs taškai, instrumentai. Specialūs standartiniai taškai yra tam tikrose vietose, kurios pakankamai gerai matyti ar gali būti apčiuopiamos: ant kaulų kyšulių, ataugų (aukščiausias momens taškas, smakras, alkūnė), minkštųjų dalių tiksliuose taškuose (išoriniuose arba vidiniuose akių kampuose, lūpų kampuose, nosies viršūnėje ar sparneliuose, krūtinės speneliuose, bamboje).
Pirmasis antropometrijos terminą pavartojo L. A. J. Quételet, nors kaukolių matavimus dar apie 1600 atliko A. Spigelius (1578–1625; abu Belgija). 18 a. pabaigoje P. Camperis įvedė kaukolės matavimo metodą. Šiuolaikinės antropometrijos metodikos pradininkas buvo P. Broca. Jo pasiūlytas tyrimų programas patobulino R. Martinas (Šveicarija), išleidęs Sisteminės antropologijos vadovėlį (Lehrbuch der Anthropologie in systematischer Darstellung); jo trečią leidimą (3 tomai 1956–59) papildė K. Salleris (Vokietija). Ši metodika mažai kito, naudojama ir dabar. 1955 J. Tanneris (Didžioji Britanija) pasiūlė vieningą lytinio brendimo vertinimo metodiką. Šiuo metu antropometrijos tyrimuose, be standartinių antropometrijos metodų ir Martino instrumentų (metalinio antropometro, skriestuvų), naudojama povandeninis svėrimas, ultragarsas, kompiuterinė tomografija, magnetinis branduolių rezonansas, kūno pilnutinės varžos matavimas.
675
Architektūroje
Pagal žmogaus kūno duomenis ir psichofiziologines charakteristikas sudaromos projektavimo ir statybos normos bei taisyklės. Antropometrijos duomenys svarbūs statinių, jų elementų ir architektūrinės aplinkos kūrimui. Skirtingais laikotarpiais ir įvairiose šalyse siekta, kad žmogui skirta daiktinė aplinka ir jos komponentai (nuo miestų dydžio ir formos iki laiptų, durų ir jų rankenų) būtų patogūs ir saugūs naudoti. Seniausia išlikusi informacija apie žmogaus kūno kiekybinių duomenų taikymą architektūrinėje veikloje yra iš kapavietės senovės Egipte, Memfyje (3000 prieš Kristų). Jau senovės Graikijoje Protagoro aforizmas žmogus yra visų daiktų matas laikytas architektūros svarbiausia idėja. Beveik visi archajiški matavimo vienetai buvo reiškiami žmogaus kūno dydžiais: pėda, žingsniu, alkūne, sprindžiu. Architektūros sąsajų su antropometrija aptinkama romėnų architekto Vitruvijaus (1 a. pr. Kr.), italų mokslininko ir menininko L. B. Alberti (15 a.), vokiečių dailininko ir meno teoretiko A. Dürerio (16 a.), prancūzų architekto Le Corbusier (20 a.) ir vokiečių architekto E. Neuferto (1900–86) teoriniuose veikaluose. Nuo 19 a. antros pusės daugelyje pasaulio šalių sukurtos specialios institucijos, pritaikančios antropometrijos duomenis architektūroje ir statyboje. Lietuvoje tuo rūpinasi Aplinkos ministerija.
2360
Kriminalistikoje
Antropometrija taikoma kaip nusikaltėlių registracijos sistema. Grindžiama L. A. J. Quételet koncepcija: nėra dviejų absoliučiai vienodų žmonių. Skirtingų žmonių kūno sandaros elementų, kaip ir santykių tarp tų elementų, skaitinė raiška yra skirtinga. 1879 prancūzų kriminalistas A. Bertillonas pasiūlė detalų antropometrijos metodą. Jis padarė 11 matavimų (ūgio, galvos ilgio ir pločio, dešinės ausies, kai kurių pirštų ilgio ir kitus) ir surašė juos į specialias korteles. Remdamasis matavimų duomenimis sukūrė asmens identifikavimo metodą. 1883 A. Bertillonui pavyko nustatyti nusikaltėlį recidyvistą, pateikusį neteisingus savo kūno duomenis. 1883–90 antropometrijos metodu (dar vadinamu bertilionažu) identifikuota daugiau kaip 3000 nusikaltėlių. 1890 šis metodas pradėtas taikyti Rusijoje, 1895 Vokietijoje, 1900 Portugalijoje, Danijoje ir kitur. Taikant antropometrijos metodą praktikoje išryškėjo jo trūkumai: netiko paaugliams ir moterims registruoti, reikėjo specialiai įrengtos laboratorijos, kvalifikuotų ir sąžiningai dirbančių pareigūnų, nebuvo vienos nuomonės, kada nustoja augti žmogaus griaučių kaulai, kiek reikia atlikti matavimų (kai kurie kriminalistai teigė, kad 29, 42 ar net 60). 20 a. pradžioje antropometrijos metodą pakeitė daktiloskopija. Kai kurie antropometrijos elementai taikomi ir dabar aprašant žmones, lavonus, darant fotoportretines ekspertizes.
3057