antropomorfzmas (antropo…+ gr. morphē – forma), gamtos ir antgamčių objektų sužmoginimas priskiriant jiems psichines, fizines, moralines savybes. Būdingas politeistinėms religijoms. Senovės religijose gamtos objektai (Saulė, Mėnulis, gyvūnai, kalnai, upės ir kita) suvokiami kaip tam tikros išvaizdos asmenys, turintys sąmonę, savimonę, tikslus. Jie tuokiasi, turi namus, ūkį, dirba žemę ar užsiima amatais. Antropomorfizmas labiausiai išplėtotas senovės graikų ir romėnų mitologijoje. Atsispindi mene, folklore. Būdingas ir senovės Japonijos, Kinijos, Indijos religijoms.
Monoteistinėse religijose – krikščionybėje, judaizme, islame – esama antropomorfizmo elementų (angelai ir arkangelai apibūdinami kaip žmonės). Krikščioniškoje teologijoje Dievas suprantamas kaip dvasia, bet ikonografijoje, remiantis Biblija, jam suteikiamos žmogaus savybės. Judaizmas ir islamas antropomorfinį Dievo vaizdavimą draudžia.
1045