antroponmai (antropo… + gr. onyma – vardas), asménvardžiai, tikriniai žodžiai (vardai, pavardės, patronimai, pravardės, slapyvardžiai), kuriais įvardijami žmonės. Antroponimų visuma vadinama antroponimija. Antroponimus tiria antroponimika. Vieni antroponimai asmenis įvardija oficialiai (vardai, pavardės, tėvavardžiai), kiti neoficialiai (pravardės, patronimai), pakeičia ar papildo oficialų įvardijimą (slapyvardžiai); kai kurie antroponimai vertinami ir kaip istorinės antroponimikos kategorijos (patronimai). Daugeliui pasaulio tautų būdinga dvinarė antroponimų sistema (vardas + pavardė), gali būti ir trinarė (vardas + tėvavardis + pavardė).
Dabartinė lietuvių antroponimų sistema yra kelių šimtmečių raidos rezultatas. Pradinis jos etapas – įvardijimas vienu antroponimu. 15 a. viduryje Lietuvos Metrikos dokumentuose toks įvardijimas įprastas dalykas (ponui Daugirdui dovanojami žmonės, vardu Gavėnas, Martynas…; Viduklėje Daukintui keturi žmonės: Vaiša, Spučius, Pukša, Kelpšis). Greta vartoti ir kiti būdai asmenims įvardyti, dažniausias jų 15 a. pabigoje buvo dvinaris, kuris galutinai įsitvirtino 16–17 amžiuje. Pirmasis narys – vardas. 15–16 a. galėjo būti tautinis antroponimas (Budrys Peldutaitis, Kušleika Bučaitis, Minbutas Petravičius) arba krikščioniškas (Baltrus Martinavičius, Mikas Bernotaitis, Vaitkus Jonikaitis). Nuo 17 a. įsigalėjo krikščioniški vardai. Antrasis dvinario įvardijimo narys dažniausiai buvo patronimas, t. y. antroponimas, su specialiomis priesagomis sudarytas iš tėvo įvardijimo bet kurio nario (jei iš vardo – tėvavardis): Bagdonas Dominykaitis, Jonelis Stankūnas, Mykolas Vėževičius. Kur kas retesni nepatroniminės kilmės antroponimai. Dauguma jų (pravardės, senieji tautiniai vardai) sudaryti iš bendrinių liet. kalbos žodžių (Staniulis Briedis, Jokūbas Graužiklis, Jurgis Kantrimas). Labai reti krikščioniški ar kitokie svetimos kilmės antroponimai (Matulis Romanas, Valentas Urbonas, Adomas Nalivaika). Dvinario įvardijimo antrasis narys pamažu virto pavarde. Lietuvių įvardijimas vardu ir pavarde baigė formuotis 18 amžiuje.
Antroponimų daryba labai įvairi. Pagal kilmę visus antroponimus galima skirti į 2 grupes: lietuviškus ir nelietuviškus. Pirmieji kilę iš genetiškai savų lietuvių kalbos bendrinių ir tikrinių žodžių (vardai: Aušra, Dobilas; pavardės: Aukštaitis, Dargis, Norvaišas; pravardės: Arklys, Aukštakalnis, Kirmėlė; 16–17 a. patronimai: Buivydaitis, Giedraitis, Žemaičiūnas; slapyvardžiai: Liūtas, Smilga, Žemaitė). Antrieji kilę iš svetimų kalbų bendrinių ir tikrinių žodžių (vardai: Adalbertas, Ingrida, Žaneta; pavardės: Andriuškevičius, Jaraminas, Kvietkauskas; pravardės: Adasius, Fermeris, Strielčius; 16–17 a. patronimai: Augustinavičius, Tiškevičius, Žukaitis; slapyvardžiai: Homunkulus, Rozalija).
Lietuvių kalbos instituto kartotekose yra 260 000 dabartinių pavardžių, apie 22 000 pravardžių, 300 000 istorinių antroponimų. Kaupiama ir dabartinių vardų kartoteka.
L: K. Būga Apie lietuvių asmens vardus / Rinktiniai raštai t. 1 Vilnius 1958; Z. Zinkevičius Lietuvių antroponimika: Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje Vilnius 1977; V. Maciejauskienė Lietuvių pavardžių susidarymas Vilnius 1991.
2430