añtsmilkiniai (archeologijoje), moterų galvos apdangalo, daugiausia kepuraičių, puošybos detalė. Kabindavo du antsmilkinius, po vieną ties smilkiniu. Baltų kraštuose atsirado ankstyvajame geležies amžiuje (5 a. pr. Kr.–1 a. po Kr.). Pirmuosius antsmilkinius – įvijinius – gamindavo iš žalvarinės vielos spiralės, įvijų motyvais. Juos sudarė kelios įvijų eilės, skersmuo – nuo kelių iki 10–12 cm. Gausiausia antsmilkinių grupė; Sargėnų kapinyne (Kaunas) rasta daugiau kaip 100. Ypač paplito 1–2 amžiuje. Plokštelinius antsmilkinius gamindavo iš žalvarinės apskritos plokštelės su skylute viduryje ir ažūriniu pakraščiu. Paviršių ornamentuodavo koncentriniais ruoželiais, primenančiais įvijos motyvą, pakraščius puošdavo sąsūkomis.
plokšteliniai antsmilkiniai iš Pakalniškių pilkapyno (2 a., Lietuvos nacionalinis muziejus)
Abi antsmilkinių grupės buvo paplitusios Vidurio ir Vakarų Lietuvoje. Kartais mirusiosios laidotos su skirtingais antsmilkiniais: vienoje pusėje įvijiniu, kitoje – plokšteliniu; pastarasis puošnesnis ir retesnis. Rytų Lietuvai būdingi žiediniai antsmilkiniai (vėlyviausi); randami 5–6 a. pilkapiuose. Juos sudaro kelios sukabintos skirtingo dydžio įvijos. Kartais didžioji įvija baigiama spirale. Antsmilkiniai – ypač būdingas Lietuvoje gyvenusių genčių moterų galvos papuošalas.
983