añtstolis, valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis jam valstybės suteiktas vykdomųjų dokumentų (vykdomasis raštas) vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Veiklai vykdyti vienas ar keli antstoliai įkuria kontorą. Antstolio kontoros veiklos teritorija sutampa su vienos ar kelių apylinkių teismų veiklos teritorija. Atlikdami savo funkcijas antstoliai vadovaujasi antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, t. p. civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių, saugoti komercines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.
Lietuvoje 1919–36 antstoliai dirbo prie apygardų teismų. Juos skyrė, atleido, jų veiklą kontroliavo šių teismų pirmininkai. Nuo 1936 šias funkcijas perėmė teisingumo ministras, o antstolių veiklą kontroliuoti pradėjo apylinkių teismai. Antstolių pareigas atlikti galėjo ir policijos valdininkai. Antstoliai vykdė civilinių bylų teismo sprendimus, palaikė tvarką teismo posėdžiuose. Be algos, antstoliai gaudavo dalį mokesčių, imamų iš tų asmenų, kurių nenaudai buvo vykdomas teismo sprendimas. 1940–2000 – teismo vykdytojas.