añtžmogis, žmogaus, fiziškai ar dvasiškai pranokstančio žmogiškosios prigimties galimybes, vaizdinys. Antžmogis minimas jau antikiniuose mituose apie pusdievius ir herojus. T.vp. buvo manoma, kad žmonės, dalyvaujantys misteriniuose kultuose, įgyja dieviškų galių. Ankstyvieji krikščionybės mąstytojai teigė, jog Jėzus Kristus turi antžmogio savybių. Renesanso epochoje antžmogis įgijo tris pavidalus: genialaus menininko, pratęsiančio gamtos pasaulio kūrimą; gamtos pasaulį perpratusio mago; moralės ir religinių skrupulų atsikračiusio valdovo. Antžmogį ypač išpopuliarino 19 a. vokiečių mąstytojas F. Nietzsche, paskelbęs Dievo mirtį ir antžmogio, kuris užims Dievo vietą, epochos pradžią. Anot F. Nietzsche’s, antžmogis – nauja biologinės evoliucijos pakopa, tradicinę metafiziką pranokstančio mąstymo simbolis. Tai savitikslė būtybė, neigianti bet kokios transcendencijos galimybę; gryniausias valios valdyti įsikūnijimas. Antžmogio tema buvo populiari 20 a. pirmos pusės menininkų kūryboje; paveikė nacizmo ideologiją.
2579