anykštėnų tarmė

anykštnų tarm, lietuvių kalbos rytų aukštaičių tarmės dalis. Jos skiriamoji ypatybė – mažai labializuoto o (su a atspalviu) tarimas vietoj bendrinės kalbos kirčiuoto žodžio kamieno a (n.mαs ‘nãmas’, d·iktαs ‘dáiktas’, d·rbαs ‘dárbas’, bet plá·ukas). Siaurinamas ir žodžio kamieno kirčiuotas balsis e – tariamas beveik kaip ė (su e atspalviu: s.nas ‘sẽnas’, b·rnas ‘bérnas’, k·lmas ‘kélmas’). Vietoj o, ė ir dvibalsių uo, ie nekirčiuotuose skiemenyse tariami pusilgiai atviri a (vietomis å), e (žma.g.li.s / žmå.g.li.s ‘žmogelis’, pa.d.li.s / på.d.li.s ‘puodelis’, te.v.li.s ‘tėvelis’, pe.n.li.s ‘pienelis’). Anykštėnų tarmės balsiai yra trumpieji (a, e), pusilgiai (a., e.) ir ilgieji (a·, e·). Kirtis nuo trumpos galūnės atitraukiamas į ilgą šaknį ar priesagą. Po slinkties veiksmažodžių su daiktavardžio kilmininku vartojamas siekinys (ak málkų kapótų ‘eik malkų kapoti’). Anykštėnų tarme šnekama Anykščių, Balninkų, Kurklių, Svėdasų, Želvos apylinkėse. Iš kitų rytų aukštaičių tarmių anykštėnų tarmė išskirta 1965 pradėtoje vartoti lietuvių tarmių klasifikacijoje. Pagal K. Jauniaus ir A. Salio tarmių skirstymą anykštėnų tarmė yra pietinė rotininkų patarmės dalis.

303