Aostos Slėnis

Aòstos Slnis (Valle d’Aosta), istorinė ir autonominė sritis Italijos šiaurės vakaruose, Vakarų Alpėse, Prancūzijos ir Šveicarijos pasienyje.

Dora Baltea upės slėnio vaizdas nuo Bardo tvirtovės

Autonominės srities plotas 3264 km² (mažiausia Italijos sritis). 123 000 gyventojų (2024).

Centras – Aosta. Gyventojai kalba italų, prancūzų kalbomis, šiaurės rytuose – vokiečių kalbos tarme. Aostos Slėnio šiaurės vakaruose yra Monblano kalnų masyvas su aukščiausia Alpių viršūne Monblanu (4807 m; Prancūzijos pasienyje). Aostos Slėnio šiaurę ir šiaurės rytus užima Peninų Alpės (aukščiausia viršūnė – Dufouro kalnas, 4634 m, Monte Rosos kalnų masyve). Vakaruose ir pietuose – Grajaus Alpės (Gran Paradiso kalnas, 4061 m). Aostos Slėnio viduryje – gilus Dora Baltea upės slėnis. Gran Paradiso nacionalinis parkas.

Aostos Slėnis – viena ekonomiškai stipriausių Italijos sričių. Daug hidroelektrinių. Kasama geležies rūda. Juodoji metalurgija (elektroterminiu būdu lydomas plienas), metalo apdirbimas, mašinų gamyba, chemijos, tekstilės, medienos apdirbimo, maisto (sūrių, vyno) pramonė.

Slėniuose auginama rugiai, kukurūzai, bulvės, vaismedžiai, vynmedžiai. Alpinėse pievose ganomi galvijai, avys. Turizmas (ypač žiemos) – ūkio svarbiausia šaka.

Kalnų slidinėjimo centrai ir kurortai: Courmayeuras, Gressoney, Breuil-Cervinia. Per Aostos Slėnį eina keliai į Prancūziją (Monblano tuneliu, Mažojo Sen Bernaro perėja) ir Šveicariją (Didžiojo Sen Bernaro perėja).

2097

242

Istorija

Dabartinio Aostos Slėnio teritorijoje gyvenusius salasus (keltų-ligūrų kilmės gentį) 25 prieš Kristų nukariavo romėnai. 5 a. žlugus Vakarų Romos imperijai Aostos Slėnis tapo Burgundijos ir Frankų karalysčių dalimi. 11 a. atiteko Savojiečių dinastijai (1720–1861 valdė Sardinijos, 1861–1946 Italijos karalystes), 1191 suteikta savivalda. Nuo 1927 Italijos provincija, nuo 1945 autonominė sritis (išskyrus Turino provincijai atitekusią pietinę dalį).

2271