Apalãčų kalna (Appalachian Mountains, Appalachians), kalnų sistema Šiaurės Amerikos rytuose, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Sudaro 300–500 km pločio kalnagūbrių, slėnių, plokščiakalnių ir plynaukščių juostą, ištįsusią 2600 km iš pietvakarių į šiaurės rytus nuo 33° iki 49° šiaurės platumos.
Apalačų kalnų orografinė schema
Reljefas
Vyraujantis aukštis 1300–1600 metrų. Aukščiausia viršukalnė – Mitchellio kalnas (2037 m). Apalačų kalnai susidarė vykstant kaledoninei ir hercininei kalnodarai. Juroje, kreidoje ir paleogene kalnai buvo denuduojami, neogene ir kvartere, nykstant skliautiniam kilimui, jie atjaunėjo. Teritorija buvo smarkiai suskaidyta, susidarė dabartinis reljefas. Apalačų kalnai yra raukšlinės luistinės ir luistinės struktūros. Mohawko ir Hudsono (piečiau Albany) slėniai dalija Apalačų kalnus į 2 dalis: šiaurės ir pietų. Šiaurės Apalačų kalnai neaukšti, didelę jų dalį sudaro kalvotas plokščiakalnis (400–600 m aukščio). Kai kur yra iškilusių pavienių kalnų masyvų. Pietų Apalačų kalnai sudėtingesni.
Geologinė sandara
Šiaurės Apalačų kalnai susidarę iš gneisų, kristalinių skalūnų, granitų ir kitų vulkaninių, metamorfinių ir magminių uolienų. Dabartinis Šiaurės Apalačų kalnų reljefas susidarė mezozojaus pabaigoje ir kainozojuje teritorijai lėtai kylant. Iškilo raukšliniai luistiniai kalnagūbriai: Žalieji kalnai (didžiausias aukštis 1339 m), Baltieji kalnai (1917 m). Iškilusioje Kanados skydo dalyje susidarė Adirondacko kalnų luistinis masyvas (1628 m). Kalnagūbrius ir kalnų masyvus skiria išilginiai tektoniniai eroziniai slėniai, daubos. Didesniaisiais slėniais teka Hudsono, Konektikuto upės, dauboje susidaręs Champlaino ežeras. Morfoskulptūrinės reljefo formos – glacialinės: kalnų viršūnės apvalios, kai kur yra karų, troginių slėnių; žemesnės vietos, ypač Atlanto pakrantė, – kalvotos, jas dengia ledyninės nuogulos.
Apalačų kalnai
Pietų Apalačų teritorijoje ryškios 3 struktūrinės juostos: labai dislokuota, menkai dislokuota ir platforminė. Pietų Apalačų kalnų rytinė dalis – didelių dislokacijų juosta. Ji susidarė devono pradžioje kaledoninės kalnodaros metu iš viršutinio prekambro granitų, gneisų, apatinio ir vidurinio paleozojaus labai metamorfizuotų nuosėdinių ir vulkaninių uolienų (Šiaurės Apalačų kalnų tąsa). Dėl nevienodo intensyvumo tektoninių judesių, vykusių mezozojaus pabaigoje ir kainozojuje, susidarė 2 tipų reljefas. Mažiau iškilusioje rytinėje dalyje yra į rytus nuolaidi Piedmonto plynaukštė (150–400 m aukščio), labiau iškilusioje dalyje – stačių šlaitų, aštrių keterų, kupolo pavidalo viršūnėmis Mėlynieji kalnai (iki 2037 m aukščio). Į vakarus nuo jų yra menkų dislokacijų juosta, kuri raukšlėjosi ankstyvojo karbono pabaigoje hercininės kalnodaros metu. Ji susidariusi iš menkai metamorfizuotų nuosėdinių uolienų. Paviršius – kalnagūbriai (iki 1500 m aukščio) ir platūs eroziniai slėniai (Didysis slėnis). Šiai Apalačų kalnų daliai būdingas inversinis reljefas, vadinamas apalačiniu, susidarė nevienodos litologinės sudėties teritorijoje vykstant intensyviai upių erozijai (kalnagūbrių vietoje įsirėžė slėniai, o jų vietoje atsirado kalnagūbriai). Dar toliau į vakarus yra platforminės struktūros juosta. Ją sudaro Šiaurės Amerikos platformos priekalnių įlinkis – Apalačų plynaukštės rytinė dalis (Cumberlando plynaukštė ir Allegheny plynaukštė). Paviršiuje daug gilių tarpeklių, yra karstinių reljefo formų. Aukštai iškilęs plynaukštės rytinis pakraštys kai kur labai suskaidytas, primena kalnų reljefą.
Naudingosios iškasenos
Apalačų kalnuose gausu naudingųjų iškasenų: akmens anglių, geležies, švino, cinko, mangano rūdų, sidabro, asbesto, naftos, gamtinių dujų.
Klimatas
Klimatas šiaurėje vidutinių platumų, vėsus, drėgnas (per metus iškrinta 800–1300 mm kritulių), pietuose – drėgnas subtropinis (1000–1500 mm kritulių).
kriokliai Apalačų kalnuose
Hidrologinės sąlygos
Iš Apalačų kalnų teka daug upių: Konektikutas, Hudsonas, Delaveras, Susquehanna, Potomacas, Savana – į Atlantą; Ohajas ir jo intakas Tenesis – į Misisipę. Upės vandeningos, slenkstėtos, jose yra krioklių.
Augalija ir gyvūnija
Kalnų šlaitai Apalačų kalnų šiaurinėje dalyje apaugę spygliuočių ir mišriaisiais miškais; dirvožemiai jauriniai ir velėniniai jauriniai. Į pietus nuo 41° šiaurės platumos iki 1000 m aukščio auga plačialapių miškai (juose daug medžių rūšių, yra endeminių ir reliktinių). Aukščiau kaip 1000 m pasitaiko spygliuočių, kurie nuo 1500 m aukščio sudaro spygliuočių miškus. Miškai labai iškirsti. Aukštose kalnų viršukalnėse – subalpinės pievos. Dirvožemiai kalnų miškų rudieji, slėniuose – velėniniai karbonatiniai. Veisiasi virgininiai elniai, Virginijos oposumai, baribalai, usūriniai šunys, lūšys, dryžėtieji skunkai.
Aplinkos apsauga
Nacionaliniai parkai: Great Smoky kalnų nacionalinis parkas (įkurtas 1930), Shenandoah nacionalinis parkas (įkurtas 1935).
Turizmas. Alpinizmas
Turizmas. Vandens, slidžių sportas. Medžioklė.
-Šiaurės Apalačų kalnai; -Pietų Apalačų kalnai
2784