Apãštališkieji Tėva, ankstyvųjų krikščionybės raštų autoriai. Rašė 1–2 a. graikų kalba ir turėjo ryšių su apaštalais arba jų mokiniais. Apaštališkųjų Tėvų raštais buvo perduodamas tikrasis apaštalų mokymas. Terminas Apaštališkieji Tėvai (lot. Patres apostolici) pirmą kartą pavartotas 1699 J. B. Cotelier rinkinyje Šventųjų tėvų, kurie klestėjo apaštalų laikais, raštai (SS Patrum qui temporibus Apostolicis floruent opera). Apaštališkųjų Tėvų raštams priskiriami Didachė (1 a. pabaiga–2 a. pradžia, lietuvių kalba 1986), Barnabo laiškai (1 a. pabaiga), Klemenso I Laiškas korintiečiams (96), Ignoto Antiochijiečio septyni laiškai (1 a. pabaiga–2 a. pradžia, lietuvių kalba 1987), Polikarpo Smirniečio Laiškas filipiečiams (apie 2 a., liet. 1988), Hermo Ganytojas (apie 140–150), t. p. Papijo Hieropoliečio Viešpaties žodžių paaiškinimas bei anoniminis Laiškas Diognetui (apie 200). Apaštališkųjų Tėvų traktatų turinys ir stilius yra pastoraciniai, panašūs į Naujojo Testamento Apaštalų laiškus, nagrinėja tikėjimo turinio ir elgesio taisykles. Apaštališkieji Tėvai kilę iš skirtingų Romos imperijos vietų, tačiau perteikia vieningą apaštalų mokymą.
47