apeignė tautósaka, tautosakos kūriniai, susiję su tradicinėmis liaudies apeigomis. Ištakos siekia gilią senovę. Apeiginė tautosaka, kaip ir simboliški ritualiniai apeigų veiksmai, turėjo tam tikrą praktinę, maginę ir reglamentuojamą paskirtį.
Lietuvių apeiginė tautosaka
Lietuvių apeiginę tautosaką sudaro dainos, raudos, šokiai bei žaidimai, oracijos, užkalbėjimai ir užkeikimai, patarlės ir priežodžiai, spėjimai ir kita. Ji išsaugojo nemaža senovės pasaulėžiūros bruožų ir jų pagrindu susiformavusių savitų poetikos elementų. Išlikusi apeiginė tautosaka yra patyrusi ryškų krikščionybės poveikį.
Seniausia lietuvių apeiginės tautosakos dalis – kalendorinių švenčių ir darbų metu atliekami kūriniai, susiję su metų laikų kaita ir žemės ūkio darbais. Be to, didelę reikšmę bendruomenėje turėjo šeimos gyvenimo viešos apeigos ir joms skirta tautosaka. Pagal tai lietuvių apeiginė tautosaka skirstoma į kalendorinę, darbo ir šeimos. Didžiausią ir svarbiausią dalį sudaro dainos.
Kalendorinės apeiginės dainos
Kalendorinės dainos skiriamos į du ciklus – žiemos, pavasario bei vasaros. Mažesnės dainų grupės: advento ir Kalėdų, Užgavėnių, gavėnios, Jurginių, Velykų (lalautojų, sūpuoklinės), Sekminių (paruginės), Joninių (kupolinės) dainos. Jos yra susijusios su maginiais veiksmais (jaunimo supimasis per Velykas dainuojant sūpuoklines dainas lemia gerą linų derlių, pavasarinis javų lankymas dainuojant parugines dainas skatina javų augimą ir derėjimą). Apeiginėse dainose greta vyraujančios, kaip ir visose lietuvių dainose, vestuvių tematikos atspindima kasdienė praktinė žmonių veikla. Daugelis šių kūrinių pasižymi savita poetika: dainos komponuojamos iš savarankiškų gamtos ir žmogaus gyvenimo paralelių, dažna ritualinė dialogo forma, būdingi specifiniai refrenai, mitų elementai. Kalendorinių apeiginių dainų nėra gausu, labiausiai jos paplitusios Pietryčių ir Pietų Lietuvoje (Dzūkijoje).
Darbo dainos
Darbo apeiginę tautosaką (darbo dainos) sudaro javapjūtės prapjovų, rugiapjūtės, linarovio ir kai kurių kitų darbų pabaigtuvių dainos bei oracijos. Vertingiausia ir gausiausia dzūkų rugiapjūtės pabaigtuvių tautosaka. Tai dainos, atliekamos apeiginių veiksmų metu (pjaunant paskutinį rugių pėdą, pinant pabaigtuvių vainiką, nešant jį iš lauko ir įteikiant šeimininkams), oracijos apie rugių augimą, linkėjimai baltos duonos, gero derliaus.
Šeimos apeiginė tautosaka
Šeimos apeiginė tautosaka susijusi su 3 pagrindiniais žmogaus gyvenimo etapais: gimimu, vedybomis ir mirtimi. Be negausių krikštynų vaišių dainų, su žmogaus gimimu siejami įvairūs burtai, tikėjimai, spėjimai. Didžiausia šeimos apeiginės tautosakos dalis skirta šeimos sukūrimui. Tai dainos, jaunosios raudos, vestuvių dalyvių oracijos, šokiai, įvairūs draminiai elementai (kadaise ritualinę paskirtį turėję klausimų ir atsakymų formos dialogai, mįslės ir minklės, juokai ir pokštai). Piršlybų ir vestuvių apeigos, iškilminga ir sudėtinga santuokos ceremonija įvairiuose Lietuvos regionuose skirtinga, tačiau visur panašiai dainuota daugybė dainų. Vienos jų susijusios su senųjų vestuvių papročiais – užgėrimo apeiga (sutartuvių dainos), nuometo rišimu (gaubtuvių dainos), jaunosios šokdinimu. Kitos vestuvių dainos yra naujesnės, atsiradusios įsigalėjus krikščioniškajai santuokai, pavyzdžiui, kai kurios išvažiavimo į jungtuves (bažnyčią) dainos. Visoms apeiginėms vestuvių dainoms būdinga vainikėlio, žiedo, laivo, marių ir kitokia simbolika, jose įvairiai plėtojama vedybų tematika (moters padėties pasikeitimas, būsimosios šeimos ekonominis pagrindas, jos narių ir giminių santykiai). Laidotuvių apeiginėje tautosakoje svarbiausią vietą užima raudos, atliekamos moterų.
Keičiantis ekonominiam ir socialiniam gyvenimui sparčiai kinta ir nyksta tiek senosios apeigos, tiek ir su jomis susijusi apeiginė tautosaka. Jos dalis, ypač kalendorinė apeiginė tautosaka, sudaro vaikų tautosakos dalį. Apeiginė tautosaka turi pažintinę didelę reikšmę.
P: A. Juška Lietuviškos svotbinės dainos 2 t. Vilnius 1955; Lietuvių tautosaka 2 t. Vilnius 1962–64; Lietuvių liaudies dainynas Vilnius t. 2 1983, t. 4–6 1988–93, t. 8 1994, t. 11 1996. L: L. Sauka Lietuvių vestuvinės dainos / Literatūra ir kalba t. 9 1968; V. Misevičienė Darbo dainos: Kalendorinių apeigų dainos Vilnius 1972; B. Kazlauskienė Vestuvinės dainos jaunosios pusėje Vilnius 1976, Vestuvinės dainos jaunojo pusėje Vilnius 1977; N. Laurinkienė Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose Vilnius 1990.
1797