apeigniai ãkmenys, mitològiniai ãkmenys, archeologijos ir mitologijos paminklai. Europos šiaurės vakaruose ir rytuose žinoma įvairių rūšių ir formų, su išoriniais ženklais apeiginių akmenų, dažniausiai randamų šventvietėse. Baltų kraštuose apeiginiai akmenys pradėti garbinti neolite ir bronzos amžiuje, siejami su baltų religija, jos dievais ir dievybėmis. Jų yra ir gretimų etnosų (finougrų, slavų) kraštuose. Prie apeiginių akmenų žmonės aukodavo įvairias aukas, melsdavosi. Dauguma apeiginių akmenų buvo įprasminti krikščioniškai (pastatyta koplytėlių, kryžių), jie iki 19–20 a. laikyti sakraliais.
Gausią paminklų grupę sudaro apeiginiai akmenys su duobutėmis ir plokščiadugniais arba smailiadugniais dubenimis bei pėdomis. Latvijos apeiginiai akmenys (apie 300) dažniausiai antropomorfinių ar zoomorfinių formų, vadinamieji stabai (elku tēli), t. p. su netaisyklingų formų įdubomis (muldakmeņi). Estijoje paplitę apeiginiai akmenys (apie 1750) su skirtingu duobučių skaičiumi, dažniausiai datuojami pirmu tūkstantmečiu prieš Kristų–3 a. po Kr.; manoma, kad jie susiję su agrarine magija ir apeigomis. Baltarusijos apeiginiai akmenys (apie 300) – be tipinių išorės požymių. Jie turi įvairius sakralinius vardus, apie juos pasakojami padavimai. Žinoma atvejų, kai apeiginiai akmenys buvo šventinami (Boriso akmenys). Kitą grupę sudaro akmeniniai kryžiai ir apeiginiai akmenys su iškaltais ženklais. Savitos yra Rytų Prūsijoje aptinkamos akmeninės bobos.
apeiginis akmuo su plokščiadugniu dubeniu (Trumponys, Molėtų rj., 1972)
apeiginiai akmenys. Velnio akmens pėda (Mikytai, Plungės rj., 1990)
Lietuvoje žinoma apie 600 apeiginių akmenų. Ant jų aptinkama su kulto apeigomis susijusių duobučių, dubenų. Dvaronių akmuo, Laukagalio akmuo, Pelėkių akmuo (Kretingos rj. savivaldybės teritorijoje), Švendubrės akmuo turi nuo kelių iki 90 apskritų duobučių. 14–17 a. šventvietėse stovėjo ritinio formos apeiginiai akmenys su iškaltais plokščiadugniais dubenimis (Šilalės akmenys), į kuriuos rinkdavosi šventas vanduo. Manoma, jog prie apeiginių akmenų buvo kūrenama šventoji ugnis. 16–18 a. kaimuose buvo paplitę vidutinio dydžio plokščiu paviršiumi apeiginiai akmenys su smailiadugniais dubenimis. Manoma, jie turėję saugoti grūdus, gyvulius, namų laimę. Pėduotiesiems akmenims (Mitkiškių akmuo, Skudutiškio akmenys, Zigmantiškių akmuo) datuoti trūksta duomenų. Jų atsiradimą padavimai sieja su Dievu, Marija, velniu, ragana. Tokie apeiginiai akmenys dažniausiai yra su natūraliais, žmonių ar gyvulių pėdas primenančiais įdubimais.
Gausu pasakojimų, sakmių bei tikėjimų apie natūralių gamtinių formų šventuosius akmenis, vadinamuosius Mergų akmenis, Mokus ar Stabakūlius, laikomus suakmenėjusiais žmonėmis (Akmens Nuotakos akmuo, Noreikiškių akmenys). Prie upių, ežerų aptinkama Laumių akmenų, akmenų stalų (Vaitimėnų akmenys), akmenų krėslų (Padievaičio akmuo Šilalės rj. savivaldybės teritorijoje), akmenų lovų ir kitokių. Dar 19 a.–20 a. viduryje per krikščionių religines šventes kai kur prie apeiginių akmenų žmonės gausiai rinkdavosi, aukodavo įvairių daiktų, pinigų, meldėsi prašydami sveikatos, laimės.
apeiginis akmuo su smailiadugniu dubeniu (Taučiūnai, Kėdainių rj., 1993)
L: P. Tarasenka Pėdos akmenyje Vilnius 1958; R. Matulis Istoriniai akmenys Vilnius 1990; V. Vaitkevičius Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija Vilnius 1998; M. Baruch Boże stopki. Archeologia i folklor. Kamieni z wyżłobionymi śladami stóp Warszawa 1907; J. Urtāns Pēdakmeņi. Robežakmeņi. Muldakmeņi Rīga 1990.
1344