ãpeigos, papročio nustatytų simbolinių veiksmų, neturinčių tiesioginės praktinės reikšmės, bet susijusių su buities bei švenčių tradicijomis ir religija, visuma. Susideda iš tam tikrų gestų, laikysenos, drabužių, žodžių, muzikos, šokių; jas atliekant reikšmingi vieta ir laikas, naudojami ženklai (simboliai) ir reikmenys.
Apeigų kilmė ir raida
Apeigos kaip socialinis reiškinys atsirado senaisiais laikais. Dėl apeigų kilmės yra skirtingų nuomonių. Vieni tyrinėtojai apeigų ir jų simbolių ar reikmenų (pvz., kryžiaus) kilmę sieja su senovės žmonių tikėjimu aukštesniąja jėga – Dievu, avatarais (Krišna, Rama), pranašais (Buda, Mahometu, Moze), Dievo sūnumis (Jėzumi Kristumi), religiniais veikėjais ir teikia joms sakralinę reikšmę, kiti apeigas bando aiškinti materialistiškai.
Apeigomis stengtasi paveikti gamtą ir įsivaizduojamas gamtos jėgas (t. p. protėvius), buvo prašoma kuo gausesnio derliaus, didesnės gyvulių bandos, šeiminės laimės, sau ir vaikams – turtingo ir laimingo gyvenimo.
Seniausios apeigos susijusios su pirmykščiais tikėjimais (animalizmas, fetišizmas, totemizmas). Jos buvo sinkretinės: prieš kirsdami medį žmonės jo atsiprašydavo, prieš medžioklę (ar pradėdami kitą darbą) prašydavo dievybių ar dvasių pagalbos, o po jos – dėkodavo už sėkmę atlikdami tam tikrus ritualus, kalbėdami tam tikrus žodžius; vienur dar būdavo atsiprašoma sumedžioto žvėries dvasios, kitur – žvėrių dievybės. Manoma, kad seniausios apeigos susijusios su moteriškomis dievybėmis (matriarchatas), vėliau (spėjama, pirmiausia klajoklių gyvulių augintojų gentyse), įsivyravus vyriškoms dievybėms (patriarchatas), jos atitinkamai kito.
Tolesnė visuomenės plėtra skatino apeigų raidą. Paspartėjus visuomenės skirstymuisi į sluoksnius, ėmus rastis miestams, sukūrus raštą, kuriantis pirmiesiems valstybiniams junginiams ėmė formuotis naujos, tautas ar valstybes apimančios religijos (senovės egiptiečių, hetitų, iranėnų, šumerų) ir atitinkamos apeigos. Atsirado žynių luomas, turintis savo hierarchiją, griežčiau apibrėžiantis religinius tikėjimus ir su jais susijusias apeigas, formavosi religiniai ritualai. Daugelis apeigų, priklausiusių oficialiai nebepripažįstamiems tikėjimams, prarado religinį turinį, nes ilgainiui buvo pamirštos priežastys, dėl kurių jas buvo pradėta atlikinėti. Tokios apeigos konservatyviose (daugiausia agrarinėse) visuomenėse, ypač jų žemuosiuose sluoksniuose (vergų, žemdirbių, amatininkų), išliko ilgai greta oficialiųjų (religinių). Ilgainiui apeigos diferencijavosi į civilines ir religines.
Civilinės apeigos
Civilinės apeigos susideda iš apeigų, išlikusių iš senovės laikų (dar vadinamų liaudies apeigomis; tokių dauguma) ir vėliau susikūrusių apeigų. Vienos ar kitos tautos liaudies apeigos yra savitos, jose atsispindi tos tautos papročiai, gyvensena, nacionalinis charakteris. Liaudies apeigos skirstomos į darbo, kalendorines ir šeimos apeigas; kai kurie tyrinėtojai ir dalį darbo apeigų vadina kalendorinėmis. Ypač daug darbo apeigų išliko agrarinėse visuomenėse. Jos daugiausia turėjo ryšį su žemės ūkio darbais (arimu, sėja, javapjūte, kūlimu, gyvulių ganymu), medžiokle, žūkle, bitininkyste, trobesio statyba, šulinio kasimu. Daugumai žemės ūkio darbų būdinga kalendoriniai ciklai (pavasario, vasaros, rudens, žiemos), todėl su šiais ciklais susijusios apeigos vadinamos kalendorinėmis apeigomis, kurias sudaro kalendorinių švenčių (pavasario, vasaros, rudens ar žiemos sutiktuvių ir palydėtuvių) bei kitos apeigos. Šeimos apeigos paprastai turi ryšį su gimimu, perėjimu iš vieno amžiaus tarpsnio ar amžiaus grupės į kitą, mirtimi. Tai – krikštynų, iniciacijų, vestuvių, laidotuvių ir kitos apeigos.
Istoriniais laikais laikais kūrėsi naujos civilinės apeigos, susijusios su įvairiose visuomenėse ir valstybėse susiklosčiusių gamybos, gyvenimo būdo ir papročių raida. Tai – miesto ar kaimo (lauko) bendruomenės valdžios rinkimo, teismų, karinės, aukštų valstybinių pareigų ir titulų (bajorystės, riterių ir kitų) suteikimo, valdovo dvaro ir rūmų (monarcho įvesdinimo į sostą, karūnavimo, valdžios ženklų įteikimo, užsienio svečių priėmimo) apeigos ir ceremonijos, t. p. naujųjų laikų apeigos, susijusios su įgaliojimų suteikimu valstybės aukščiausiems pareigūnams ir su aukščiausių valstybės institucijų darbu. Įvairių vietinio pobūdžio proginių apeigų turi visuomeninės ir kitos organizacijos, miestai, kraštai, bendrovės, įstaigos, šeimos.
1412
Lietuvių apeigos
Lietuvių senosios apeigos buvo daugiausia agrarinio pobūdžio. Jos tradiciškai skirstomos į tris grupes: darbo, kalendorines ir šeimos.
Darbo apeigos yra sudedamoji įvairių liaudies verslų papročių dalis. Labiausiai paplitusios su žemdirbyste susijusios apeigos (pirmosios vagos, sėjos pradžios, pirmojo pėdo, pjūties pabaigtuvių, linarūtės, kūlimo, linamynio ir kitos). Esama ir su gyvulininkyste (pirmojo išginimo), trobesio statyba (pirmojo rąstų vainiko sunėrimo, gegnių iškėlimo), bitininkyste (medaus kopinėjimo, spiečiaus susėmimo) susijusių apeigų. Pirmieji žinių apie lietuvių darbo švenčių apeigas pateikė J. Długoszas (15 a.), L. Davidas, J. Malecijus (abu 16 a.); išsamiau jas aprašė M. Pretorijus, T. Lepneris (abu 17 amžiuje).
Kalendorinės apeigos susijusios su metų laikais, nuo kurių priklausė konkreti žemdirbio ūkinė veikla (pasirengimas sėjai, pavasario lauko darbai, pjūtis ir kita). Pavasario švenčių apeigomis (supimusi, laistymusi vandeniu, margučių ritinėjimu ir daužymu, lalavimu, važinėjimusi) stengtasi paskatinti greitesnį pasėlių augimą, tankumą, vasaros apeigomis (bendru pasėlių lankymu ir vaišėmis gamtoje, vadinamaisiais sambariais, apeiginių laužų, stebulių deginimu, vainikų pynimu ir plukdymu) – gausų derlių, žiemos apeigomis (persirengėlių vaikštynėmis, būrimais) – stiprinti šeimos darną, ryšį su protėviais, garantuoti sėkmę būsimais metais. Vėlių vaišinimo, kaimynų lankymo ir sveikinimo apeigos yra ir žiemos, ir pavasario švenčių papročių dalis. Iki krikščionybės, kai buvo nustatytos pastovios įvairių metinių švenčių datos, liaudies kalendorinių švenčių (jos sutapdavo su trumpiausia diena ir saulės grąža, pavasario pradžia, ilgiausia diena ir kita) šventimas ir su jomis susijusios apeigos kartais trukdavo iki dviejų savaičių.
Šeimos apeigos susijusios su svarbiausiais šeimos gyvenimo įvykiais – gimtuvėmis, krikštynomis (apeiginis kūdikio maudymas, bobutės košės pirkimas), vestuvėmis (piršlybos, jaunosios kasų šukavimas, jaunųjų suvedimas į porą, atsisveikinimas su tėvais, jaunųjų sutikimas su duona ir druska, jaunųjų guldymas, marčios gaubimas), laidotuvėmis (šermenys, artimųjų atsisveikinimas su velioniu, karsto nuleidimas į duobę, trijų žemės saujų užbėrimas). Ypač savitos ir išplėtotos vestuvių apeigos. Jas 19 a. antroje pusėje išsamiai aprašė A. Juška.
Įsigalint krikščionybei dalis liaudies apeigų, ypač kalendorinių ir šeimos, susipynė su religinių švenčių apeigomis, nes daugelio liaudies švenčių pradžia ir krikščioniškų religinių švenčių dienos sutapo (Joninės, Kalėdos, Kūčios, Sekminės, Užgavėnės, Velykos, Vėlinės).
Pirmosios mišios lietuvių kalba pradėtos laikyti 1901 šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje. Nemažai kalendorinių apeigų elementų religinių švenčių apeigose išliko iki 20 a. vidurio. Sovietinės okupacijos metais varžant religines šventes ir apeigas (dalis religinių švenčių dienų buvo darbo dienos) iš dalies sumažėjo ir švenčių, turinčių liaudies apeigų bruožų, o kai kurios 7 dešimtmetyje apnyko.
8–9 dešimtmetyje Ramuva ir folkloro propaguotojų judėjimas dalį tokių liaudies švenčių atgaivino ir kartu išpopuliarino kai kurias kalendorines apeigas (Rasos). 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atgaivintos naujos tautinės bei valstybinės šventės (Vasario 16, Kovo 11, Liepos 6 ir kitos), su Lietuvos pasipriešinimu sovietiniam režimui, lietuvių tautos genocidu susijusių ir kitų svarbiausių įvykių paminėjimai (Gedulo ir vilties diena, Laisvės gynėjų diena, Lietuvos karių diena ir kitos) turi tam tikras apeigas (iškeliamos valstybės vėliavos, prie paminklų ir kapų dedami vainikai) ir ceremonijas.
2273
Religinės apeigos
Religinės apeigos – veiksmų, kuriais atliekamas viešas kultas ir liturgija, visuma. Tai konkretaus liturginio įvykio (aliejaus, vandens šventinimo), ritualinio proceso (krikšto, bažnyčios konsekravimo) apeigos, t. p. religinės bendruomenės (katalikų, stačiatikių) atliekamų apeigų visuma. Jos būdingos visoms religijoms ir tikėjimams. Iš pradžių ritualai buvo perduodami iš kartos į kartą žodžiu, vėliau raštu (tam skirti apeigynai). Plačiausiai atliekamos labiausiai paplitusių religijų (budizmas, hinduizmas, islamas, krikščionybė) apeigos. Demokratinėse šalyse visų religijų išpažinėjams teisę nevaržomai atlikti religines apeigas garantuoja tų šalių pagrindiniai įstatymai.
Krikščioniškųjų apeigų svarbiausia forma yra pamaldos (Mišios, Sakramentų teikimas ir kita). Apeigos susideda iš dvasininkų ir tikinčiųjų įvairių (liturginių ir kai kurių neliturginių) veiksmų, kuriais reiškiamas tikėjimas Dievu per Jėzų Kristų. Apeigoms būdinga šie esminiai dalykai: bendros pamaldos, ritualinės erdvės suskirstymas, viešas Biblijos skaitymas, kitų liturginių tekstų skelbimas, bažnytinis giedojimas ir muzika, simbolinių objektų (šventųjų aliejų, vandens, duonos, vyno ir kitų) vartojimas, išoriniai liturginiai veiksmai – simbolinę prasmę turinti pamaldų dalyvių kūno laikysena ir veiksmai (stovėjimas, klūpėjimas, sėdėjimas, nusilenkimas, rankų plovimas ir kita), gestai (žegnojimasis, mušimasis į krūtinę), procesijos (per šventes, kunigo ėjimo prie altoriaus, aukų nešimo ir kita), vidiniai liturginiai veiksmai (prasmė, intencija ir kita), neliturginės apeigų formos per bažnytines šventes.
Dauguma apeigų atliekama maldos namuose (bažnyčioje), dalis jų – tikinčiųjų namuose ar laukuose dalyvaujant kunigui (ligonio patepimo, tam tikrų vietų, patalpų, naujų objektų, pasėlių ar valgio šventinimo ir kita); kai kuriais atvejais katalikų bendruomenės (ar šeimos) nariai religinius veiksmus atlieka nedalyvaujant kunigui (bendros maldos, maldos prie mirštančiojo ir kita).
Krikščioniškosios apeigos pradėjo klostytis nuo 4 a. kuriantis tikinčiųjų bendruomenėms. Spėjama, pirmosios atsirado Jeruzalėje (Jeruzalės apeigos) iš Eucharistijos aukos apeigų, kurias sudarė Biblijos skaitymas, psalmių giedojimas, pamokslas, padėkos malda, Komunija. Šie apeigų elementai paplito įvairių kraštų krikščionių bendruomenėse, bet dėl pirmųjų krikščioniškųjų centrų – Antiochijos (Sirija), Aleksandrijos (Egiptas), Jeruzalės, Konstantinopolio (Bizantija) – kultūrų skirtumo klostėsi skirtingos apeigų atlikimo formos. Išsirutuliojo kelios bažnytinių apeigų tradicijos, kurios skiriasi Mišių, Sakramentų, kanoninių valandų bei bažnytinio kalendoriaus sandara, maldų bei giesmių tekstais ir giedojimo būdu, pamaldose vartojama kalba; yra liturginių knygų bei reikmenų, bažnytinės architektūros ir dailės skirtybių. Iš 4 a. žinomos Aleksandrijos apeigos ir Antiochijos apeigos. Iš Antiochijos ir Jeruzalės apeigų Konstantinopolyje susiklostė Bizantijos apeigos. Žlugusios Romos imperijos provincijose (Šiaurės Afrikoje, Galijoje, Ispanijoje) ir Romoje krikščionių bendruomenių apeigos (apiplovimo, duonos laužymo, palaiminimo, Sakramentų teikimo ir kitos) buvo skirtingos. Romos apeigos iš pradžių buvo atliekamos senąja graikų kalba, vėliau, pradėjus vartoti lotynų kalbą, išplito vidurio ir pietų Italijoje, Šiaurės Afrikoje. Klostėsi ir galų, mosarabų, keltų apeigos. 5–8 a. ankstyvosioms germanų karalystėms priėmus krikštą Romos apeigos sumišo su galų apeigomis. 8 a. šias Romos ir frankų apeigas imta unifikuoti (Karolis Didysis apie 800 įvedė pamaldas pagal Romos apeigas), Karolingų karalystėse ir Anglijoje – diegti prievarta. Ilgainiui jos įsigalėjo beveik visoje Vakarų Europoje.
Romos popiežiams siekiant įsitvirtinti krikščioniškajame pasaulyje 1054 atsiskyrė (1453 galutinai) Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų) Bažnyčios, t. p. ir jų apeigos. Rytų krikščionių apeigos yra kelių atmainų. Labiausiai paplitusios Bizantijos apeigos, jos atliekamos bažnytine slavų kalba. Be šių apeigų, dar yra Aleksandrijos, Antiochijos apeigos, armėnų apeigos, chaldėjų apeigos. Rytų krikščionių apeigas atlieka ir kai kurie Romos Katalikų Bažnyčios jurisdikcijai priklausančių Bažnyčių tikintieji (dalis armėnų, etiopų, koptų, sirų, malankarai, maronitai, unitai ir kiti). Jų apeigos yra skirtingos ir atliekamos tautinėmis kalbomis. Vakarų krikščionių apeigos buvo modifikuotos Tridento susirinkimo (1545–63) ir patvirtintos kaip Romos apeigos (Romos ritualas), atliekamos lotynų kalba. Be šių apeigų, dar yra šv. Ambraziejaus apeigos (Italijos šiaurėje, Šveicarijos pietuose) ir Bragos apeigos (Portugalijos šiaurėje). Reformacijos laikotarpiu atsiskyrusiose Protestantų Bažnyčiose susiklostė kitos bažnytinės apeigos (anglikonybė, evangelikų liuteronų apeigos, evangelikų reformatų apeigos), atliekamos tautinėmis kalbomis. Plėtojantis moderniajai katalikų teologijai bažnytinės apeigos keitėsi. Romos ritualą atnaujino Vatikano II susirinkimas (1962–65). Atsižvelgus į kultūrinę kraštų įvairovę buvo įteisinti sritiniai Romos Katalikų Bažnyčios apeigų skirtumai, leista vartoti (nuo 1972) tautines kalbas, savitus liturgijos elementus (liturginiai drabužiai puošiami tautiniais ornamentais, krašto Vyskupų Konferencijos Palaiminimų apeigyne parenka vietinėms tradicijoms pritaikytus Biblijos skaitymų tekstus, specialias maldas).
Romos katalikų apeigas, jų turinį ir atlikimo būdą nustato popiežiaus dekretai (konstitucijos, bulės, enciklikos, brevės, laiškai), Kanonų teisės kodeksas, Vatikano kongregacijų dekretai, liturginės knygos, Vyskupų Konferencijos, papročiai. Sakramentų (Atgailos, Krikšto, Kunigystės, Ligonių, Santuokos, Sutvirtinimo) teikimo apeigos atliekamos pagal Romos apeigyno nustatytą tvarką, atsižvelgiant į vietines tradicijas ir papročius (ritualą patvirtina Vyskupų Konferencijos).
Religinės apeigos Lietuvoje
Lietuvoje religines apeigas atlieka įvairių konfesijų tikintieji. Labiausiai paplitusios krikščioniškosios (katalikų, stačiatikių, sentikių, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų) apeigos, tarp jų – katalikų apeigos. Visos Lietuvoje atliekamos religinės apeigos, ypač bažnytinės, iš esmės nesiskiria nuo kitose šalyse atliekamų atitinkamų religinių apeigų. Daugiausia savitumo turi bažnytinių švenčių neliturginės apeigos, susijusios su vietiniais papročiais, o katalikų apeigos – ir su lietuvių liaudies apeigomis. Per Visų Šventųjų šventę ir Vėlines lankomi kapai, per Sekmines namai apkaišomi berželiais, per Devintines bažnyčios puošiamos vainikais (po savaitės jie laužomi, šventinami ir kaišomi į pastoges, kad netrenktų perkūnas), per Žolinę šventinamos gėlės, vaisiai, javų varpos. Bažnyčiose ir kaimuose iki 20 a. viduryje buvo populiarios Švč. Mergelės Marijos gerbimo pamaldos bei Kryžiaus dienos ir apeigos (gegužės ir spalio mėnesiais). Sovietų okupacijos metais buvo visaip varžomas religinių, ypač katalikų, švenčių šventimas, bažnytinės apeigos (buvo draudžiamos procesijos, skambinimas varpais, varžomas šventųjų vietų lankymas). Prasidėjus Sąjūdžiui (1988) ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990) visų šių suvaržymų bei apribojimų neliko. Lietuvos Respublikos Konstitucija visų religijų išpažinėjams garantuoja teisę atlikti religines apeigas. Baudžiamajame kodekse numatyta baudžiamoji, Administracinių teisės pažeidimų kodekse – administracinė atsakomybė už trukdymą atlikti religines apeigas (įžeidinėjimą, grasinimą, apeigų nutraukimą, draudimą melstis ir kita), t. p. už kėsinimąsi į asmens teises dangstantis religinių apeigų atlikimu. Kėsinimasis gali pasireikšti religinių sektų ar jų narių veiksmais, kurie kenkia žmogaus sveikatai (kūno sužalojimai, skatinimas nusižudyti, nužudymas, savęs ar kitų asmenų kankinimas ir kita), draudimu naudotis konstitucinėmis teisėmis į mokslą, rinkti, būti išrinktam į valstybinės valdžios institucijas ir kita, kurstymu atsisakyti visuomeninės veiklos, nevykdyti pilietinių pareigų (pvz., būtinosios karo tarnybos).
140
religinės apeigos; krikščioniškosios apeigos; darbo apeigos; kalendorinės apeigos; šeimos apeigos; civilinės apeigos