apeliãcija (lot. appellatio – kreipimasis, skundas), vienas būdų civiliniame, administraciniame arba baudžiamajame procese apskųsti neįsiteisėjusį teismo sprendimą. Apeliacinį skundą aukštesniajam teismui (apeliaciniam teismui) gali pateikti visi byloje dalyvaujantys asmenys per teismą, kurio sprendimas yra skundžiamas. Apeliacinis skundas civiliniame ir administraciniame procesuose gali būti pateiktas per 14 dienų, baudžiamajame procese per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Aukštesnysis teismas, spręsdamas bylą apeliacine tvarka, iš esmės tikrina žemesniojo teismo sprendimą iš naujo nagrinėdamas visą bylos medžiagą ir šalių papildomai pateiktus įrodymus.
Pagal galimumą pateikti apeliaciniam teismui naujus įrodymus skiriamos 2 apeliacijos rūšys – visiška (neribotoji) ir dalinė (ribotoji). Dalinės apeliacijos atveju nauji įrodymai pateikiami tik teismui pareikalavus (praktikuojama Austrijoje, Švedijoje). Visiška apeliacija taikoma Prancūzijos, Danijos, Lietuvos apeliaciniuose procesuose. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja po paskelbimo ir gali būti apskundžiamas kasacine tvarka (kasacija).
Apeliacija susiformavo Prancūzijoje absoliutizmo stiprėjimo laikais, karaliaus valdžiai stengiantis susilpninti teisminę feodalų galią. Apeliacija taikoma visų teismų nuosprendžiams, išskyrus išimtinius (karo teismai). Bolševikai 1917 teismų dekretu apeliaciją panaikino. Sovietų Sąjungoje (sovietinės okupacijos metais ir Lietuvoje) pagrindinė teismo sprendimo apskundimo forma buvo kasacija.