Apennai (Appennini), kalnai Apeninų pusiasalyje, Italijoje. Šiaurės vakaruose jungiasi su Alpėmis (Cadibonos perėja), pietuose nutrūksta ties Messinos sąsiauriu. Ilgis apie 1200 km, vidutinis plotis apie 100 kilometrų. Vidutinis aukštis 1200 m, didžiausias 2914 m (Corno Grandės kalnas). Skirstomi į Šiaurės, Vidurio, Pietų ir Kalabrijos Apeninus. Šiaurės Apeninai (iki Tibro versmių) – švelnių formų neaukšti kalnai; tai Ligūrijos Apeninai (didžiausias aukštis 1803 m) ir Toskanos-Emilijos Apeninai. Vidurio Apeninai (tarp Romos ir Neapolio dienovidinių) labai suskaidyti disjunktyvinių dislokacijų; tai Umbrijos-Marchės Apeninai ir Abrucų Apeninai su aukščiausia viršūne (Corno Grande) Gran Sasso d’Italia masyve. Pietų Apeninai suraižyti sprūdžių; juos sudaro Neapolio, Luccos ir Molisės plokščiakalniai. Kalabrijos Apeninai: La Silos, Le Serrės, Aspromontės masyvai. Kalnuose daug gilių skersinių slėnių.
Apeninai (nuo Corno del Catria kalno)
Apeninai susidarė alpinės kalnodaros metu, buvo smarkiai ardomi. Kvartere vyko stiprūs neotektoniniai judesiai (atsirado lūžių, sprūdžių, iškilo luistų), vyko vulkanizmas. Kalnuose į paviršių išeina paleozojaus metamorfizuoti skalūnai, kvarcitai, konglomeratai, mezozojaus marmurai, klintys, dolomitai, kainozojaus vulkaninės uolienos. Yra hercininių masyvų, susidariusių iš magminių ir metamorfinių uolienų.
Apeninų kraštovaizdis
Naudingosios iškasenos: marmuras, dolomitai, gyvsidabris, rusvosios anglys, lignitas, bitumingi skalūnai, šiek tiek boksitų; šiauriniuose priekalniuose – gamtinės dujos, nafta. Klimatas subtropinis mediteraninis. Teka daug upių. Didžiausios: Tibras, Arno. Kalnų šlaitai maždaug iki 800 m aukščio apaugę visžalių akmeninių ir kamštinių ąžuolų giraitėmis, pušynais (Viduržemio jūros tipo), makija, gariga, aukščiau – mišriaisiais lapus metančiais kaštonų, ąžuolų, bukų miškais, dar aukščiau – pušų ir kėnių miškais, retmiškiais, subalpinėmis ir alpinėmis pievomis. Ligūrijos Apeninuose turizmas, Abrucų Apeninuose – žiemos sportas. Abrucų nacionalinis parkas.
2784