ãpgalvis, moterų galvos papuošalas. Báltų apgalvis atsirado pirmaisiais amžiais po Kristaus. Nešiotas ant plaukų arba segtas prie galvos apdangalo. Ankstyviausius apgalvius sudarė odinė juostelė su prie jos keliomis eilėmis pritvirtintų žalvarinių skardelių ar tuščiavidurių spurgelių. Pirmo tūkstantmečio viduryje pradėta gaminti žalvarinius įvijinius apgalvius. 5–9 a. plito apgalviai su kabučiais ir be jų. Vidurio Lietuvoje nešioti apgalviai, kuriuos sudarė viena ar dvi įvijų eilės ir protarpiais įkabinti trikampio ar puslankio formos kabučiai su 2 poromis stačiakampių ar kvadratinių, kartais trapecinių skardelių. Kabučiai – žalvariniai, dengti sidabro plokštele, arba sidabriniai. Jų paviršiuje – įspaustas ornamentas, kartais viduryje įstatyta mėlyno stiklo akutė. Jurgaičių kapinyno 8 a. kapuose rasti apgalviai yra 30–50 cm ilgio ir turi 7–12 kabučių. Puošni kabučių apvara dažniausiai juosė tik kaktą ir galvos šonus. Žiemgalės (6–13 a.) ir latgalės (7–13 a.) nešiojo plokštelinius apgalvius, sudarytus dažniausiai iš dviejų lygiagrečių įvijų eilių ir jas jungiančių grandelių arba nedidelių (2–3 cm pločio) plokštelių.
plokštelinis apgalvis iš Jauneikių kapinyno (8 a., Lietuvos nacionalinis muziejus)
Rytų Lietuvoje nešiotas apgalvis (10–11 a., rekonstrukcija)
Ilgainiui daugėjo įvijų ir didėjo plokštelės. Imta gaminti aukštus (karūnos formos) apgalvius iš stambių, įvairiai ornamentuotų, dažnai ir sidabruotų plokštelių. Rytų Lietuvoje 10–11 a. apgalvio užpakalinėje dalyje – ties pakaušiu – kabintos grandinėlės su kabučiais arba varpeliais. Nešiotas ir vainikas iš įvijų (iki 2 cm skersmens), suvertas ant vilnonių siūlų pluošto. Būta ir paprastesnių apgalvių: susukta virvutė, protarpiais puošta siauromis grandelėmis – žiedeliais (Eigulių kapinynas, Kaunas), arba 3–3,5 cm pločio odinis dirželis, susegtas žalvarine sagtele. 14–16 a. kapuose metalinių apgalvių aptinkama ypač retai. Juos pakeitė įvairūs raiščiai, galionai su kaspinais, ilgainiui tapę tautinių drabužių dalimi.
983