apgėla, gimdyvės ritualinis lankymas su dovanomis jai ir naujagimiui.
Lietuvių paprotį aplankyti gimdyvę ir pamatyti naujagimį pirmieji mini T. Lepneris ir M. Pretorijus (abu 17 amžius).
Daugiausia žinoma apie valstiečių apgėlus 19 a. ir 20 a. pirmoje pusėje; Anykščių, Molėtų, Ignalinos, Rokiškio, Utenos apylinkėse šis paprotys dažniausiai vadintas apgėlais, Švenčionių – patekylais, Biržų, Pasvalio – radynomis, didesnėje Dzūkijos dalyje – palankynomis. Naujagimio tėvo pakviestos moterys (dažniausiai ištekėjusios), ateidamos pas gimdyvę, atsinešdavo kiaušinienės, sūrio, pyrago, Dzūkijoje ir blynų. Be maisto produktų, dovanodavo juostą kūdikiui vystyti, plonos drobės vystyklams, kepurėlę. Gausiau dovanota lankant jaunamartę. Tikėta, kad lankant kūdikį tuščiomis, kenkiama jo laimei. Viešnias kūdikio tėvas vaišindavo gėrimu. Rytų ir pietryčių Lietuvoje apgėlų paprotys išliko iki 20 a. vidurio. Mažojoje Lietuvoje apgėlais vadintos naujagimio plaukų pirmojo pakirpimo apeigos (J. Brodovskio teigimu; 18 amžius). Jas atlikdavo kūma. Kaimynių ir giminaičių lankymas reiškė moters (po gimdymo) įvedimą į moterų bendriją (iš kurios nėštumo metu ji buvo tarsi išskirta).
Apgėlų tradicijų liekanų esama ir dabar (gimdyvės lankymas su dovanomis).
2273
patekylai; radynos; palankynos