apibrėžmas, defincija (lot. definitio), loginis veiksmas, kuriuo nustatoma kriterijai tiriamajam objektui nuo kitų objektų atskirti nurodant jo specifiką ir vartojamos arba įvedamos kalbinės išraiškos reikšmė. Kiekvienas mokslas formuluoja savo sąvokų apibrėžimą, bet visi vartoja logikos sukurtas apibrėžimo priemones. Apibrėžimą sudaro trys dalys: apibrėžiamoji išraiška (definiendum), apibrėžiančioji išraiška (definiens) ir jungiančioji išraiška (reiškiama žodžiais yra, vadinama, reiškia). Apibrėžimas yra apibrėžiamosios ir apibrėžiančiosios dalių lygybė.
Skiriama keliasdešimt apibrėžimo rūšių. Ostensiniu apibrėžimu nustatoma žodžio reikšmė tiesiogiai nurodant objektą, kurį žymi žodis; vartojamas pradiniame kalbos mokymosi etape (suaugusieji rodo vaikui daiktus ir juos pavadina). Apibrėžimas gimine ir rūšiniu skirtumu – viena dažniausių rūšių – apibrėžiamąją sąvoką laiko rūšimi (poklasiu) ir skiria į platesnę, gimininę, sąvoką nurodydamas, kuo toji rūšinė sąvoka skiriasi nuo kitų tos pačios giminės rūšinių sąvokų (barometras yra prietaisas atmosferos slėgiui matuoti). Nominalinis apibrėžimas nustato vartojamos arba įvedamos kalbinės išraiškos reikšmę (terminu kvadratas vadinamas stačiakampis lygiomis kraštinėmis). Realinis apibrėžimas parodo apibrėžiamojo objekto specifiką. Realiniam apibrėžimui galima suteikti nominalinio apibrėžimo formą (raidės LDK reiškia žodžius Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė). Semantinis apibrėžimas nustato kalbinės išraiškos reikšmę, nurodydamas objektą, kurį ta kalbinė išraiška žymi (ženklas + žymi sudėtį). Tokie apibrėžimai pateikiami aiškinamuosiuose žodynuose. Sintaksinis apibrėžimas objektą skiria nuo gretimų objektų nurodydamas, kaip tuo objektu operuoti, kaip ir kuriam tikslui jį vartoti (maistas yra tai, ką galima valgyti, kas tinka alkiui numalšinti ir gyvybei palaikyti). Sintaksiniams apibrėžimams priskiriami genetiniai, kuriais objektas apibrėžiamas nurodant jo atsiradimo būdą (objekto gaminimo instrukcija), o genetiniams – indukciniai, įgalinantys iš kai kurių pradinių teorijos objektų kurti naujus objektus. Indukcinio apibrėžimo pavyzdys gali būti natūraliojo skaičiaus apibrėžimas. Operacinis apibrėžimas nurodo veiksmus (operacijas), kuriuos objektas atitinka ir dėl kurių jis atsiranda (jei į tirpalą panardintas lakmuso popierėlis nusidažo raudonai, tai tirpalas yra rūgštis). Apibrėžimas abstrakcija įgalina išskirti abstrakčias (jutimais nesuvokiamas) objektų klases ir jas atitinkančias objektų savybes, nustato tiriamųjų objektų lygybės tipo santykį (refleksyvų, simetrišką, tranzityvų). Šiame apibrėžime atsiribojama nuo visų jutimais suvokiamų savybių, išskyrus tą, kuri sudaro tam tikrą klasę, ir ieškoma tos klasės elementų bendrosios savybės. Kontekstinis apibrėžimas objektą apibūdina susiedamas su vieta, kurioje tas objektas yra minimas. Šiame apibrėžime objektas tiesiogiai nepateikiamas, jis atrandamas analizuojant kontekstą, lyginant įvairius kontekstus. Taip apibrėžiama reiškinių priežastinio ryšio santykis, abipusiškai vienareikšmės atitikties santykis, kai kurios gramatikos sąvokos. Kuriantysis apibrėžimas įgalina iš kurios nors kalbos teiginių pagal kalbos taisykles išvesti tokį teiginį, kuris galimas tik vartojant tą apibrėžimą. Deskripcinis (aprašomasis) apibrėžimas įgalina apibrėžti individus pavartojant formą tas x, kuris turi predikatą P. Predikatas P priskiriamas vieninteliam objektui (Vilnius yra tas miestas, kuris yra Lietuvos Respublikos sostinė).
Apibrėžimas turi atitikti tam tikras taisykles. Pakeičiamumo taisyklė: apibrėžiamąją ir apibrėžiančiąją dalį galima pakeisti vieną kita. Realiniuose apibrėžimuose apibrėžiamosios ir apibrėžiančiųjų sąvokų apimtis yra vienoda (jei jų apimtys nevienodos, apibrėžimas būna per platus arba per siauras). Nominaliniuose apibrėžimuose pakeičiamumo taisyklė yra galimybė apibrėžiamąją ir apibrėžiančiąsias sąvokas pakeisti vieną kita bet kuriuose arba bent daugelyje esamosios kalbos kontekstų. Vienareikšmiškumo taisyklė: vienoje teorijoje kiekvieną apibrėžiančiąją dalį turi atitikti tik viena apibrėžiamoji sąvoka, bet ne priešingai. Nepriklausomai nuo keliamų tikslų ta pati sąvoka apibrėžiama įvairiai, tačiau visi apibrėžimai turi tikti tik tai apibrėžiamajai sąvokai. Rato nebuvimo taisyklė. Rato klaida apibrėžimuose būna dvejopa: kai sąvoka B apibrėžiama remiantis ja pačia (tautologija) arba kai sąvoka B apibrėžiama remiantis sąvoka C, o C apibrėžiama remiantis B. Apibrėžimo trumpumo, tikslumo ir aiškumo taisyklė apibrėžimą sugriežtina, patikslina sąvokas, glaustai išreiškia objekto specifiką.
Apibrėžimas yra aprašymų trumpinimo, naujų terminų įvedimo priemonė, o aksiominėse teorijose – naujų tiesų gavimo būdas. Pradinių sąvokų apibrėžimas iš dalies lemia teorijos turinį (logikoje, remiantis skirtinga teiginio reikšmės samprata, skiriama dvireikšmė ir daugiareikšmė logika). Mokslo pagrindinių sąvokų apibrėžimams būdinga kūrybiškumas: naujas apibrėžimas teoriją taip pertvarko, kad joje įrodoma ir paaiškinama tai, ko nebuvo galima įrodyti ir paaiškinti neįvedus apibrėžimo; įvedus naujus apibrėžimus dalis teorijos teiginių gali netekti pagrįstumo ir jų atsisakoma, pakinta principai, kuriais teorija remiasi. Apibrėžimas negali nurodyti visų esminių objekto požymių; išreikšti visą objekto turinį tegalima jį aprašant. Nusakant paprastus, vienodus objektus (buities reikmenis) vietoj apibrėžimo vartojamas apibūdinimas, charakteristika, aprašymas.
L: R. Robinson Definition Oxford 1972.
314