apipavdalinamoji dail, laikini, dažnai proginiai renginių (švenčių, eisenų, teatralizuotų pasirodymų), aplinkos (gatvių, aikščių, namų) puošmenys, vitrinų bei ekspozicijų įranga. Naudojamos agitacinės dailės, scenografijos, fotografijos, dizaino raiškos priemonės, kartais vaizduojamosios dailės ir architektūros elementai, pirotechnika (fejerverkai, šviesos efektai). Būdinga aktualus (dažnai agitacinis) turinys, mobilios konstrukcijos, lengvi, dinamiški elementai, išraiškingi spalvų deriniai ir vaizdiniai komponentai.
Istorinė apžvalga
Apipavidalinamosios dailės pradmenų aptinkama pirmykščių kultūrų ritualinėse apeigose (kūno, žemės dekoras, kaukės), senovės graikų ir romėnų procesijose, antikos karvedžių triumfo eisenose, viduramžių cechų ir religinėse eitynėse, karnavaluose (kaukės, vėliavos, girliandos, dekoratyvinės arkos, drapiruotės). Apipavidalinamosios dailės apraiškos buvo stichiškos, improvizacinio pobūdžio. Renesanso laikais atsirado apipavidalintojų – tai buvo dažniausiai dailininkai arba architektai, kurie atskirus elementus pradėjo sieti į menišką visumą. Apipavidalinamąją dailę kūrė garsūs dailininkai (Italijoje – Donatello, Michelangelo, Leonardo da Vinci, Didžiojoje Britanijoje – I. Jonesas, Flandrijoje – P. P. Rubensas). 15–18 a. buvo apipavidalinami dvaro renginiai, eitynės. Per Prancūzijos revoliuciją (1789–1794) apipavidalinamoji dailė įgavo politinės agitacijos pobūdį. Šios revoliucijos propagandines, socialine satyra pasižyminčias procesijas apipavidalindavo J. L. Davidas, vėliau Paryžiaus Komunos (1871) šventes – G. Courbet. Nuo 19 a. apipavidalinamoji dailė vis dažniau taikyta pramoninei ir komercinei reklamai. Jos raidą skatino atsirandantis grafinis dizainas ir nuo 19 a. vidurio pradėtos rengti universalios pasaulinės parodos. Po Spalio perversmo (1917) Rusijoje apipavidalinamoji dailė įgavo propagandinį pobūdį (agitacinis menas), buvo viena monumentaliosios propagandos plano grandžių. Miestų pastatus, eitynes, agitacinius traukinius, garlaivius apipavidalindavo įvairių krypčių dailininkai (N. Altmanas, V. Tatlinas, V. ir G. Stenbergai, M. Dobužinskis, K. Petrovas-Vodkinas ir kiti). 20 a. apipavidalinamosios dailės plėtotei darė įtaką pasaulinės parodos (ypač jas apipavidalinusių A. H. H. Aalto ir K. Tange kūryba), tarptautiniai festivaliai ir sporto renginiai, tradiciniai karnavalai (Venecijoje, Rio de Žaneire).
Apipavidalinamoji dailė Lietuvoje
Lietuvoje apipavidalinamosios dailės elementų būta liaudies švenčių (Užgavėnių persirengėlių karnavaliniai apdarai, Joninių laužai), viduramžių cechų eisenų, vėliau bažnytinių procesijų puošyboje. Prie apipavidalinamosios dailės raidos ypač prisidėjo nuo 16 a. jėzuitų organizuotos teatralizuotos eitynės, kai buvo puošiamos gatvės, nešamos vėliavos, šventųjų skulptūros ir atvaizdai, statomi butaforiniai statiniai (vartai, arkos, pilys). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje tautinio sąjūdžio laikais buvo apipavidalinami kultūros renginiai (šventės, viešieji koncertai). Sovietų okupacijos metais Lietuvos apipavidalinamoji dailė pasižymėjo politiniu angažuotumu (tendencingi transparantai, šūkiai, politinių veikėjų portretai). Pastaruoju metu apipavidalinamąją dailę kuria dizaineriai.
2972