aplinkõs apsaugà, teisinių, technologinių, techninių, biologinių ir kitų priemonių sistema, padedanti derinti gamtos išteklių naudojimą su gyviesiems organizmams ir žmogui gyventi tinkamos aplinkos išsaugojimu.
Saugoma visa aplinka arba tam tikros teritorijos (rezervatai, draustiniai, regioniniai ir nacionaliniai parkai), gamtos paminklai, kai kurios augalų, gyvūnų ir kitų organizmų rūšys, jų bendrijos, buveinės, ekosistemos. Aplinkos apsaugos svarbiausios problemos: radioaktyvioji tarša, ozono sluoksnio ardymas, klimato kaita, vandens, atmosferos tarša, dirvožemių degradacija, dykumėjimas, kraštovaizdžio stabilumo mažėjimas, biologinės įvairovės nykimas, neracionalus gamtos išteklių naudojimas. Aplinkos apsaugos samprata pasaulyje susiformavo 20 a. antroje pusėje. 1948 UNESCO iniciatyva įkurta Tarptautinė gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga. 1962 Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje iškelta gamtos, kaip gyvenimo aplinkos, išsaugojimo problema. 1965 priimta Jungtinių Tautų plėtros programa, kurios didelė dalis skiriama aplinkos apsaugos reikmėms.
aplinkos apsauga
1972 Stokholme įvykusi Jungtinių Tautų konferencija suformulavo aplinkos apsaugos tarptautinius principus (jie įtvirtinami dvišalėmis ir daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis), numatė veiklos kryptis, priėmė Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programą. 1970 UNESCO 16 Generalinėje konferencija patvirtino tarptautinę programą Žmogus ir biosfera. 1992 Rio de Žaneire įvykusi Jungtinių Tautų konferencija Aplinka ir plėtra peržiūrėjo aplinkos apsaugos tarptautinius principus, patvirtino Biologinės įvairovės konvenciją ir paragino pasaulio valstybes pasukti tausojamosios (subalansuotosios) plėtros keliu. 2001 Stokholme įvyko konferencija (Stokholmo konvencija), kuri priėmė Europos Sąjungos Žaliąsias, arba subalansuotosios plėtros, strategijas.
762