aplinkõs istòrija (angl. Environmental History), istorijos tyrimų kryptis, nagrinėjanti ilgalaikį gamtos poveikį žmonijai ir žmonijos poveikį gamtai. Nagrinėjamo objekto dualizmas (ir žmonijos, ir gamtos istorija) ir platumas lemia, kad aplinkos istorijos tiriami fenomenai menkai paklūsta tradicinėms istorijos objektus ribojančioms kategorijoms (pvz., aplinkos istorija gali nesivadovauti tokiomis chronologinėmis kategorijomis kaip priešistorė, antika, helenizmas, viduramžiai). Tas pats pasakytina apie erdvės ribotumą, kurį istorikai tradiciškai sieja su valstybinių darinių ribomis arba su geografiniais regionais, aplinkos istorikai tokius ribojimus lengvai peržengia tirdami natūraliai susiklosčiusias gamtines erdves (pvz., F. Braudelis rašo apie Viduržemio jūros pasaulį) arba globalų pasaulį (pvz., Wolfgangas Behringeris tiria 1815 Tamboros ugnikalnio išsiveržimo poveikį; makroistorinis lygmuo). Kita vertus, aplinkos istoriko tyrimai gali būti susiaurinami iki trumpalaikių ar vietinę reikšmę turėjusių fenomenų (mikroistorijos lygmuo).
Rodericko Nasho Laukinė gamta ir amerikiečių protas (1972) viršelis
Aplinkosaugos tematika besidomintys istorikai, vadovaudamiesi savita euristika, dažniausiai šaltiniuose ieško faktų, liudijančių arba neigiamą gamtos poveikį žmogui (pvz., 15–19 a. vadinamojo mažojo ledynmečio neigiamas poveikis europiečių žemės ūkiui ir demografijai), arba neigiamą žmogaus poveikį gamtai (pvz., Temzės krantinių įrengimas karalienės Viktorijos laikais). Teigiamo gamtos poveikio žmogui (kaip ir žmogaus – gamtai) atvejai dažniau tampa kontekstu nei tyrimo objektu.
Environmental History t. 29 sąs. 3 (2024 07) viršelis
Aplinkos istorijai, kaip ir daugeliui kitų 20 a. antros pusės istorijos tyrimų krypčių, stimulą davė kitų mokslų tyrimai. Svarbiu ideologiniu pamatu tapo 1967 pasirodžiusi Rodericko Nasho knyga Laukinė gamta ir amerikiečių protas (Wilderness and the American Mind), kurioje autorius pirmą kartą pavartojo sąvoką aplinkos istorija. 1977 įsikūrė Amerikos aplinkos istorijos draugija (American Society for Environmental History), kuri nuo 1996 leidžia ketvirtinį žurnalą Environmental History. 1999 įkurta Europos aplinkos istorijos draugija leidžia ketvirtinį žurnalą Environment and History. Per beveik pusę amžiaus susiformavo keletas aplinkos istorijos srovių, kurių atstovai renkasi savitas tyrimo metodikas. Viena pirmųjų – klimato istorijos tyrimai, prie kurių daug prisidėjo prancūzų istorikas E. Le Roy Ladurie, kuris savo tyrimuose rašytinių šaltinių medžiagą jungė su glaciologijos, dendrochronologijos, fenologijos tyrimų rezultatais.
Senas tradicijas t. p. turi miškų (girių), naminių gyvulių ir žvėrių, kraštovaizdžio, miestų bei gyvenviečių raidos ir panašios istorijos tyrimų kryptys. Aplinkos istorijos tyrimai dažnai reikalauja keliamas teorijas grįsti istorinės demografijos, epidemiologijos, ekonomikos ir politinės istorijos atstovų suformuluotais argumentais. Tarpdisciplininis aplinkos istorijos tyrimų pobūdis turi ir silpnų vietų – dažniausiai jie nepateikia tiesioginių atsakymų, o tik tikėtinas teorijas. Lietuvos humanitarikoje galima aptikti artimų aplinkos istorijai tekstų, bet dažniausiai jie yra parengti gamtos mokslų atstovų, kurie menkiau išmano darbo su istorine medžiaga principus. Atsiranda ir profesionalių aplinkos istorijos tyrimų, pvz., kolektyvinė monografija Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje (2023).
knygos Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje (2023) viršelis
1141