apòkrifai (gr. apokryphos – įslaptintas, slaptas), pseudoepigrãfai (pseudo… + gr. epigraphē – įrašas, užrašas), neįtraukti į Bibliją senovės judėjų ir krikščionių kūriniai. Autorystė paprastai priskiriama Biblijos personažams. Helenizmo laikotarpiu apokrifais buvo vadinami egiptietiški religiniai tekstai bei gnostikų raštai. Apokrifai patikslina Biblijos pasakojimus, dažniausiai neortodoksiškai plėtoja biblinę kristologiją, soteriologiją, eschatologiją ir angelologiją. Bažnyčia draudė juos skaityti ir naikino, bet siužetai, kvaziistorinė informacija, idėjos pateko į religinį meną, liturgiją, hagiografiją. Senojo Testamento apokrifai (2 a. prieš Kristų–1 a. prieš Kristų) priskiriami padavimai (3, 4 Mak, Adomo ir Ievos gyvenimas), didaktiniai kūriniai (12 patriarchų testamentas, Saliamono psalmės), apokalipsės (Mozės, Henocho). Naujojo Testamento apokrifai (1–8 a.) – Evangelijos (Pagal žydus, Pagal nazariečius, Pagal Tomą, lietuviškai 1980, Pagal Petrą, Tomo Jėzaus vaikystės, Jokūbo protoevangelija, lietuviškai 1989, ir kita), apreiškiamieji Jėzaus Kristaus dialogai ir prakalbos (Jono apokrifas, Apaštalų laiškas, Pistis Sophia, Marijos klausimai ir kita), apokalipsės (Petro ir kitos), apaštalų darbai (Andriejaus, Jono, Petro, Tomo ir kitų), laiškai (Pauliaus, Senekos ir kitų). Nadž Chamadi (Egiptas) atrasta gnostikų apokrifų biblioteka. Protestantai apokrifais vadina knygas, nesančias hebrajiškame Senojo Testamento kanone (Tob, Jdt, Išm, Sir, Bar, 1, 2 Mak), jas Katalikų Bažnyčia nuo 16 amžiaus priskiria Antrajam kanonui ir vadina pseudoepigrafais.
L: R. A. Lipsius, M. Bonnet Acta Apostolorum Apocrypha Hildesheim 1959; A.‑M. Denis, M. de Jonge Pseudoepigrapha Veteris Testamenti Graece Leiden 1970.
608